Dudeno nepiktai, nes oras nepritvinko karščio.
Saikingai lijo — pienės su pūkais.
Neliko krūmuose kam Jurgį beužtarti —
Matyt, lakštingalos nei čirpaus, anei kvais.
Drabužį tikrina smalsios uodienės yla,
Nepasvajosi — bes, kad net saldu...
Jau palei kūdrą skystas rūkas kyla.
Akivaizdu, kad maža valandų,
Jaust būtį taip — pavakarėj nurimus
Nuo pareigos, nuo rūpesčių, aistrų.
Tirštėja prieblandos virš neskaitytos knygos.
Žvalgysies? Būk... O aš miegot einu.
Jaučiu, vėl lis. Tikiuosi, be perkūno.
Migdys be ritmo čežantys lašai.
Palaima poilsio ir sielai, ne tik kūnui,
O tu šypsaisi ir pabūt prašai.
Tiek to, svajokim. Lig kitos uodienės.
Nebus per daug svajojimo drauge,
Nes mes abu kaip baltagalvės pienės
Stebuklo laukiantys lietingam vakare.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-05-27 23:38:24
Gėriuosi Jūsų kūryba, puikus kalbėjimas
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2015-05-27 15:35:38
tas uodienės bakstelėjimas tarsi pažadina iš svajų ir nuleidžia ant žemės. Puiku. Glaudžiu atminčiai