Dudeno nepiktai, nes oras nepritvinko karščio.
Saikingai lijo — pienės su pūkais.
Neliko krūmuose kam Jurgį beužtarti —
Matyt, lakštingalos nei čirpaus, anei kvais.

Drabužį tikrina smalsios uodienės yla,
Nepasvajosi — bes, kad net saldu...
Jau palei kūdrą skystas rūkas kyla.
Akivaizdu, kad maža valandų,

Jaust būtį taip — pavakarėj nurimus
Nuo pareigos, nuo rūpesčių, aistrų.
Tirštėja prieblandos virš neskaitytos knygos.
Žvalgysies? Būk... O aš miegot einu.

Jaučiu, vėl lis. Tikiuosi, be perkūno.
Migdys be ritmo čežantys lašai.
Palaima poilsio ir sielai, ne tik kūnui,
O tu šypsaisi ir pabūt prašai.

Tiek to, svajokim. Lig kitos uodienės.
Nebus per daug svajojimo drauge, 
Nes mes abu kaip baltagalvės pienės
Stebuklo laukiantys lietingam vakare.