Kurgi tie mano pavargę kariai, žvakės kaštonų žaižaruoja kaip ietys.
Vaivorykščių spalvos išdžiūvo seniai ant žemės pagalvės – kaip kietis.
Per dieną ir naktį budi it šuo, prirakintas prie smilgos stiebelio.
Stūgauja mėnuo ne savo būdoj, nei sugrįžt, nei pabėgti negali.
Girgžda palaukėj senas piemuo – mano kaliausė, žvirblių baidyklė.
Išsibarstė ant tako sena obelis kruvinus žiedlapius...
Sako:
– Kurgi tie tavo pavargę kariai? Žvakės kaštonų nudilo it ietys...
Rangosi veidu sudiržus raukšlė, nurimus ant žemės –
prie kryžiaus...
Medis
2015-05-26 10:33:08
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-05-26 21:13:52
Kiekviena eilutė - platus reginys...
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2015-05-26 19:27:42
Kaštonai skaičiuoja... ir dyla...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-05-26 14:50:51
Nuilsę kariai, kietis, kaliausė – būsena, liaudiškai tariant, nei pakartas, nei paleistas. Toks gyvenimas. Gal kruvini žiedlapiai čia duoda nežymų literatūrinio pagražinimo toną (nors pripažįstu, kad išsireiškimas vaizdingas), o šiaip puikiai perduotas skaudančios sielos liūdesys, netgi neviltis, bet ir susitaikymas…
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2015-05-26 14:19:39
Širdį palietė...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-05-26 11:38:47
Sunkokas susitaikymo grožis, bet vis dėlto- tai grožis...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-05-26 11:11:22
labai gražu ir prasminga
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2015-05-26 10:43:05
Dedu į taupyklę, kad galėčiau ramiai įsiskaityti - įtaigu, kiekviena eilutė - tarsi atskiras kūrinukas...