Kurgi tie mano pavargę kariai, žvakės kaštonų žaižaruoja kaip ietys.
Vaivorykščių spalvos išdžiūvo seniai ant žemės pagalvės – kaip kietis.
Per dieną ir naktį budi it šuo, prirakintas prie smilgos stiebelio.
Stūgauja mėnuo ne savo būdoj, nei sugrįžt, nei pabėgti negali.

Girgžda palaukėj senas piemuo – mano kaliausė, žvirblių baidyklė.
Išsibarstė ant tako sena obelis kruvinus žiedlapius...
Sako:
 – Kurgi tie tavo pavargę kariai? Žvakės kaštonų nudilo it ietys...

Rangosi veidu sudiržus raukšlė, nurimus ant žemės –
prie  kryžiaus...