Santrauka:
Alyvos nuostabios, tik šįkart kitaip
Verkia kekės alyvų rasa,
Nuo lietaus nebesaugo net skėtis.
Nežinau, ar dar myli mane,
O gal jau nebenori mylėti?
Mano ašaros – tavo tyla,
Taip kiekvienas vaidinam nekaltą.
Ir kažko jau seniai nebėra,
Kas į širdį užklysta tik kartą...
Gal tik šitaip gyvent patogu –
Juk apskalbtas, sotus, aptvarkytas.
Aš pati sau perkuosi gėlių,
Dieną pradeda vienišas rytas.
Blizga akys – tiktai ne liepsna,
Ne žvaigždelės, o ilgesio fonas.
Purpurinė alyvų rasa...
Tarp žiedų nelaimingo kaštono...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-05-25 20:31:25
puikios eilės, gražu
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-05-25 13:50:07
Skaudu ir nejauku dėl talentingos lyrinės herojės - tokie puikūs kvapnūs žodžiai turėtų būti skirti meilei, o ne skalbiniams. Paleiskite, tegul gyvena neaptvarkytas - ir ašaros nudžius kartu su alyvų rasa :)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-05-24 21:24:16
Taip, kitaip, tuštumos ir ilgesio fone. Tas apskalbtas ir patogiai gyvenantis nejaučia alyvų, praėjo...
Liūdna, bet deja.