Verkia kekės alyvų rasa,
Nuo lietaus nebesaugo net skėtis.
Nežinau, ar dar myli mane,
O gal jau nebenori mylėti?
 
Mano ašaros – tavo tyla,
Taip kiekvienas vaidinam nekaltą.
Ir kažko jau seniai nebėra,
Kas į širdį užklysta tik kartą...
 
Gal tik šitaip gyvent patogu –
Juk apskalbtas, sotus, aptvarkytas.
Aš pati sau perkuosi gėlių,
Dieną pradeda vienišas rytas.
 
Blizga akys – tiktai ne liepsna,
Ne žvaigždelės, o ilgesio fonas.
Purpurinė alyvų rasa...
Tarp žiedų nelaimingo kaštono...