Jau visai sutemę, bet Las Vegaso centre – šviesu. Apžiūrime gražiausią viešbutį bei kazino „Bellagio“. Vien lubos iš permatomų skėčiukų ko vertos. Visur – lošimo automatai. Stebime prie viešbučio gražų fontanų šou, panašų kaip Prahoje. Tačiau vienai mūsų moteriškei nuo visų grožybių susuką pilviuką, ji nuskuba į „Bellagio“ ir dingsta kuriam laikui iš mūsų akiračio. Kai ji vis nepasirodo, imame jos ieškoti. Pereiname per visą viešbutį, nueiname prie mašinos – moteriškės ten nėra. Mums jau pasidaro gana neramu. Vis dėlto jau beveik naktis, nors visur – minios žmonių. Imame svarstyti mįslingo grupės draugės dingimo versijas. Sukuriame paieškos strategiją. Ieškotojai savanoriai pasidalina į kelias grupeles, ir – o stebukle – sėkmingai randa ne mažiau išsigandusią bendrakeleivę, kuri pareigingai laukė prie tualetų, kol ją kas nors suras. Ta proga ant viešbučio stogo geriame alų...
 
03 18
Gerai išsimiegojau, nors sapnavau kažkokius košmarus. Visą naktį sapne aš gelbėjau kažkokius alkoholikus. Dar vakar vakare pastebėjau, kad man iš kojos sunkiasi kažkoks pilkai rudas bjaurus skystis, nors gilesnės žaizdos lyg ir niekur nematyti ir man tai visai nepatinka. Visai nesinori susipažinti su amerikietiška medicina, apie kurią mūsų gido nuomonė labai prasta. Kaip galėdama švariau nuploviau nelaimingąją koją ir patepiau tokiu spec.tepaliuku, nusprendžiau niekam nieko nesakyti. Jau pastebėjau keletą dalykų, kurie pas mus yra kur kas geresni negu čia. Visų pirma – kava, amerikonai turbūt iš savo taupumo verda tokią prastą? Antra – internetas, pas mus jis kur kas spartesnis. Keliai irgi ne kažin kokie. Na, čia gal pasireiškia mano grynai lietuviškas bruožas – ieškoti, kas pas kaimyną yra prasčiau.
Nors vieną rytą papusryčiavome kazino už 8 dolerius. Kažkaip niekas iš mūsiškių nesusigundė lošti, o jei kas ir lošė, tai bent tuo nesigyrė. Ne milijonieriai gi mes.
Atsisveikinome su Las Vegasu, nusifotografuodami prie  užrašo su šio nuodėmingo miesto pavadinimu. Aš kažkaip ne itin mėgstu tokių privalomų foto, bet tenka pakentėti.
Atidarę žandikaulius nuo gražių vaizdų, judame kalnų link. Jaučiame pasikeitusio laiko poveikį. Dieną apie kokią 14 val. užeina nevaldomo miego priepuoliai, o naktį, gal nuo kokių 4 akys plačios ir ausys stačios (jau žinau, ką pagalvojote. Šiaip jau aš čia apie ausis.)
Mėginame privažiuoti prie Huverio užtvankos, tačiau griežti pareigūnai ten mūsų neleidžia – kam mūsų autobusiukas su priekaba. Įdomūs čia įstatymai, ir, kas keisčiausia, visi jų laikosi. „Ne“ tai ir reiškia „ne“. Baudos čia didelės, vien už šiukšlių išmetimą pro langą klotumėt kelis šimtus žalių. Tada vis tiek sustojame prie užtvenktos  Kolorado upės, jei neklystu, tai Mido ežeras (Lake Mead). Čia nėra natūralių ežerų, viskas žmogaus rankomis sukurta. Taip pat nėra nei uodų, nei musių, jei kokia ir praskrenda, tai gali būti ir lietuviška. Šitiems kraugeriams čia per karšta, taip jiems ir reikia. Kadangi turime įvairaus maisto, tai pasidarome nuostabiausią pikniką su tekila. Aušra su Gintaru maudosi Kolorado upėje, o mes – tekiloje. Smagiai pabuvę, važiuojame toliau. Čia jau sakyčiau – Arizona. Privažiuojame miestelį, kur stovi lyg muziejuje po atviru dangumi daugybė senų mašinų, ir – nė vieno atrakinto tualeto. Tekila tiesiog lipte lipa lauk. Randame tokius akmenis, kurie pasitarnauja kaip nebloga priedanga. Nakvojame Arizonoje, Williams miestuke, ir jaučiame, kad esame visai netoli nuo Didžiojo Kanjono. Vakare apeiname miestuką. Jis stovi įžymiajame Route 66 kelyje, ir visi suvenyrai skirti tam keliui. Route 66 dar kitaip vadinamas Vilio Rodžerio autostrada, Amerikos pagrindine gatve, yra įžymiausias greitkelis Amerikoje, pastatytas 1926 metais. Jis prasideda Čikagoje, vingiuoja per Ilinojaus, Kanzaso, Misūrio, Teksaso, Naujosios Meksikos, Arizonos valstijas ir baigiasi Kalifornijoje, Santa Monikoje. Tai buvo pagrindinis migravusių į vakarus kelias, paskatinęs įvairių verslų, esančių pakelėse, suklestėjimą. Tačiau po kiek laiko tie patys verslininkai turėjo kovoti, kad kelias išliktų naujoje JAV autostradų sistemoje. Kelias buvo daugybę kartu taisomas, o 1985 metais buvo oficialiai pašalintas iš JAV autostradų sistemos. Kai kurios jo dalys (ir ši, Arizonoje) buvo priskirtos nacionaliniam maršrutui per vaizdingą kraštovaizdį ir pavadintos Istorinio kelio 66 maršrutu (Historic Route 66). Visas Williams miestelis tiesiog tam paskirtas, nors jau vėlus vakaras, bet akys tiesiog raibsta nuo daugybės suvenyrų – ir visi ne mažiau kaip 6 doleriai. Kai kurie net mistiškai kainuoja 6 dolerius ir 66 centus.
Mano nelemtoji koja turbūt nusprendė gyventi savo atskirą gyvenimą – iš jos vis dar tebesisunkia tas purvinai rudas skystis. Ką gi, nuplaunu, pateplioju tepaliuku ir – pirmyn.