Kas užlopys mums dangų skylėtą
Ir mažyčių pabers šviesulių?
Čia vis debesys sudera lietų
Su apdilusiu jau mėnuliu.
Aklina tamsuma užu lango,
Žingsniai tolsta, bet grįžta dūžiu...
Vėlei nerimas tiesia man ranką,
Ir priglus lig pirmųjų gaidžių.
Pasakyk, kad ir tau nesimiega
Šioj juodoj kuo juodžiausioj nakty.
Juk už durų – nesvetimas lieka,
Bet pašaukti jau jo negali...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2015-06-13 10:38:32
Puikus. Ir pabaiga tokia tikra...
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-05-18 13:48:06
Vėlei nerimas tiesia man ranką
Ir priglus lig pirmųjų gaidžių.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-05-17 20:27:32
Mintys bemiegėm naktim pačios lakiausios...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-05-17 19:16:23
O, tas veriantis ilgesys...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-05-16 11:05:35
ilgesingas ir mielas
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-05-16 08:42:51
Vidinis nerimas subtiliai išreikštas.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-05-16 08:03:41
Geros eilės gimsta iš nemigos.