Nutolstantys žingsniai

Kas užlopys mums dangų skylėtą
Ir mažyčių pabers šviesulių?
Čia vis debesys sudera lietų
Su apdilusiu jau mėnuliu.

Aklina tamsuma užu lango,
Žingsniai tolsta, bet grįžta dūžiu...
Vėlei nerimas tiesia man ranką,
Ir priglus lig pirmųjų gaidžių.

Pasakyk, kad ir tau nesimiega
Šioj juodoj kuo juodžiausioj nakty.
Juk už durų – nesvetimas lieka,
Bet pašaukti jau jo negali...
Eiliuotoja

2015-05-15 22:36:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Žalvarnė

Sukurta: 2015-06-13 10:38:32

Puikus. Ir pabaiga tokia tikra...

Vartotojas (-a): Vlabur

Sukurta: 2015-05-18 13:48:06

 Vėlei nerimas tiesia man ranką

Ir priglus lig pirmųjų gaidžių.

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2015-05-17 20:27:32

Mintys bemiegėm naktim pačios lakiausios...

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2015-05-17 19:16:23

O, tas veriantis ilgesys...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-05-16 11:05:35

ilgesingas ir mielas

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2015-05-16 08:42:51

Vidinis nerimas subtiliai išreikštas.

Vartotojas (-a): giedrytė

Sukurta: 2015-05-16 08:03:41

Geros eilės gimsta iš nemigos.