Kas užlopys mums dangų skylėtą
Ir mažyčių pabers šviesulių?
Čia vis debesys sudera lietų
Su apdilusiu jau mėnuliu.

Aklina tamsuma užu lango,
Žingsniai tolsta, bet grįžta dūžiu...
Vėlei nerimas tiesia man ranką,
Ir priglus lig pirmųjų gaidžių.

Pasakyk, kad ir tau nesimiega
Šioj juodoj kuo juodžiausioj nakty.
Juk už durų – nesvetimas lieka,
Bet pašaukti jau jo negali...