2.

   Pasiėmiau baltą lapą. Užrašiau ten svajonę ir paleidau. Nupiešti tau ką nors ar tik užrašyti?

— Vaikeli, numezgiau tau vilnones kojines ir kumštines pirštines. Žinau, kad tavo kojos ir rankos visą laiką šąla. Pakaitink kojas sūriame vandenyje ir užsimauk, — vis mokei mane, mama.
— Gerai, mamyte, taip ir darau, — kaskart atsakydavau į jos prašymą, nors, prisipažinsiu, ne visada tai darydavau, nebent tik kai pasijusdavau blogai.
Šimtą kartų teisus buvo ir vienas žmogelis, kuris kažkada pasisakė apie mano vieną parašytą dienoraštinį kūrinį taip: „Kiauras kūrinukas. Nuobodus, su klaidom. Nereikia norėti, kai tokie Dievus drožia…’“
— Atleisk, manau, šiandien esu siaubingas pašnekovas. Taip, esate visiškai teisus, mes — skirtingos asmenybės. Kaip nėra jūroje dviejų tokių pat bangų, taip miške — vienodų medžių. Prigimtis, paveldėjimas yra tas pats, bet charakterio, asmenybės bruožai kiti. Nereikia norėti, kad mūsų supratimai būtų visiškai vienodi. Kiekvienas niuansas paveikia vaizduotę, ir vyksta tam tikras sprogimas — išsiveržia emocija. Tik kūryboje pavyksta niekam netrukdant sudėti visas tas trumpas nepameluotas akimirkas. Tame procese pavyksta pabūti pilnatvėje.
  Šiandien pavargau. Kažkas apmirė, užsnūdo. Žinau, kad prabus. Bet kada? Gal nebežinau, ko noriu? Gal pasikeitė mano suvokimo tikslai ir norai.
— Baisiausia yra, kai serga siela, ne kūnas, mama, — kažkada pasakiau, kai buvai prie mirties ribos. Bet, ačiū Dievui, prašokai. Nereikia dėkoti mums, mes ir taip Tau esam dėkingi. Išeisime ten visi, tik kad išeinant neskaudėtų sielos, negraužtų sąžinė. Kūnas tegul kenčia, jis nėra be nuodėmių.

   Saulė jau seniai užkopė į savo aukščiausią tašką.

   Einu per kalnelį į Beržynę, taip mes, kaimo vaikai, vadindavome tankiai žemaūgiais berželiais apaugusį miškelį ir laukymę prie jo. Ten iki šiol atmintyje žydi violetiniais smulkiais žiedeliais mūsų vadinamos pelenėlės, kurių niekur pasaulyje neteko matyti.

   Gervuogių ir žemuogių skonis tvelkiasi per visą kūną. Rūgštoka, bet skanu.

   Bėgu it vaikas laukinės obels link. Ji kasmet išaugindavo gausybę mažyčių karčių obuoliukų. Valgydavome juos visai nesiraukydami dėl jų kartumo ir rūgšties. Paskui lėtai einu senų kaimo kapinaičių link — jose jau seniai niekas nieko nelaidoja. Aplink kapinaites kas pavasarį žydėdavo vešliai suaugę alyvų krūmai. Kapinaičių metaliniai ir akmeniniai kryžiai apsupti alyvų žiedų kvapo ir samanų ramybės.
Čia ir pastatysiu savo aukštą aukštą kryžių, — pagalvojau, — iš sauso šimtamečio ąžuolo kamieno. Kryžmoje pritvirtinsiu spindulius. Tegul švies toli toli kaip saulė ne mirusiesiems, o gyviesiems, ariantiems žemę, auginantiems duoną ir saugojantiems kaimo atmintį.

   Duonos riekę padėsiu šalia kryžiaus, persižegnosiu.

   Dieve mano, medinis mano Kristau, – kaldamas Jį prie kryžiaus, apgailestausiu. Tau skauda, skauda ir man! Nusvirusi galva ir plačiai jau atmerktos akys tartum ištarė paskutinius žodžius: „Už ką?“
Suklupsiu ir aš prieš tave. Gal padariau ką nors ne taip? Rodos, stengiausi kiek galėjau, iš visos širdies ir meilės. Tau.

   Dabar —  ramu.

   Vėl eisiu, o gal bėgsiu į Beržynę, kurios jau seniai nėra. Suartas laukas kvepia molžemiu, tačiau ne mūsų pelenėlėmis. Pasikeitė mano vaikystės žemė, pasikeitė. Pasikeičiau ir aš. Išliko tik siauras kelelis, vedantis nežinia kur: gal į užmarštį, ar į amžinybę?

- - -

   Saulė jau senai užkopė į patį aukščiausią tašką, o aš vis dar sėdžiu savo belangėje dirbtuvėlėje, savo celėje. Rankos nekyla imtis naujo darbo. Akyse vis dar vaidenasi Tavo skausmo sukaustytas medinis veidas. Mąstau apie Tave ir save. Šalia darbastalio, ant grindų,  kvepia ąžuolinės skiedros kaip ruginės duonos kepalas, parsivežtas iš gimtojo kaimo.
   Netikėtas skambutis išmušė iš vėžių ir taip nestabilią mano savijautą. Vienos bažnyčios klebonas pageidauja, kad išdrožčiau tris kryžius, žinoma, gražius, lietuviškus, su saulutės spinuliais kryžmose. Negaliu, atsakiau, drožti bet kaip — Sąžinę užgrauš.
Nenorima buvo įsiklausyti į teiginius, kuriuos išdėsčiau. Pasitarnausite Dievui ir bažnyčiai, — išgirdau netikėtą klebono frazę — Jums bus ramu! 
   Man bus ramiau, pagalvojau šypteldamas. Ne man, o tiems, kurių gyvenimo sužalota siela serga. Mūsų problema — jausmų pasaulis ir noras jame patirti absoliutų pasitenkinimą, kas dažniausiai yra nepasiekiama.

   Šiaurės Lietuvos pakraštyje kažkas turėtų įvykti gražaus. Ten susitiks mūsų energetiniai „siuntiniai“?

 Nušvis sąmonės vaivorykštė arba gims gera mintis eilėraščiui...