1.

   Su meile ir įkvėpimu skaptuoju, drožiu Nukryžiuotąjį. Skausmo ir vilties medinis Kristaus veidas dar tik įgauna reikiamas formas. Sunkiai sekasi erškėčių vainikas – nemoku perteikti skausmą sukeliančius spyglius. Akys užmerktos, lūpos tik tik įgauna norimą formą, nuotaiką.
            Svarbiausia – įkvėpti sielą.

   Plonytės kaulėtos kojos su išvirtusiomis į paviršių kraujagyslėmis ir rankos, mėginančios išsilaisvinti iš vinių, yra tas trikampis, kuriame mes visi esame patalpinti. Apskritimas: žemė, planetos, žvaigždės, saulė ir mėnulis, skriejantys elipse visą amžinybę.
           Atsivėrusi tamsi supleišiojusi medžio šaka krūtinėje it ieties dūris.

    Kodėl aš visą laiką galvoju apie Tave? Tu – mano įkvėpimas, stimulas dirbti, judėti, pagaliau gyventi. Užmiršau, kada ir ką valgiau, gal to ir nebereikia? Gyvenu kūrybinėj meditacijoj, įkvėpime. Šia diena. O kai baigsis įkvėpimas, kas tada, klausiu savęs. Nežinau, nieko nežinau. Gyvenu šia diena ir dabar, o kas bus rytoj – galbūt težino tik mano medinis Dievas, kuris kasdien vis tobulėja, įgauna išraiškingesnes formas.

   Dar ir dar kartą švelniai glostau Tavo medinį kūną, pirštų galiukais apčiuopdamas visus nelygumus, jautriai dailinu šlifavimo popieriumi, tobulinu kaip eilėraščio žodžius. Užstrigo erškėčių vainikas. Netinka jis Tau – per aštrus, grubus. Vietoj ilgų aštrių spyglių išdrošiu gėlių vainiką, nes  dabar manyje tamsus kampas. Gal tai beprotybė, sąmoningas savęs vedimas ten, iš kur negrįžtama arba grįžtama ir vėl kenčiama iki naujos beprotybės.
Liko labai nedaug, labai nedaug. Greitai viskas baigsis…

            Nenoriu kol kas prisiliesti prie Tavo akių.     
 Pakentėk, mano medini Dievulėli!
-
Praregėsiu...