Realybė susimaišė su iliuzija. Akyse plaukė šešėliai. Šypsena niekaip negalėjo dingti nuo mano veido, bet ašaros ir skausmas kaupėsi manyje. Egzistavimas neturėjo jokios prasmės. Mintyse jaučiau laisvės skrydį. Ir kai tik suvokiau visas pasekmes, buvo per vėlu, nes aš jau skendau pojūčiuose, kurie leido suprasti gyvenimo netobulybę. Lietaus lašai ant mano veido atrodė kaip maži stiklo gabaliukai, besiskverbiantys į mano jau mirusią sielą. Dar viena diena... Praėjo dar viena beprasmiškai praleista diena, kai pagautas kaifas užvaldė visą mano kūną ir aš galėjau pamiršti viską, pamiršti visus, pamiršti save... Ir daugiau niekada neprisiminti... Niekada... Nes idealizmo pasiekimas žmogui yra neįmanomas, kadangi nėra amžinybės, kuri prailgintų laiką, tekantį iš smėlio laikrodžio tiesiai į bedugnę žmogaus širdyje...
    Kai kurie sako, kad stiklą ryti lengviau nei tiesą. Nežinau... Nebandžiau, bet būdamas mažas mėgau piešti dangų, žvaigždes, spindinčias tamsioje vienatvėje, ir debesis, kurie neleisdavo pažvelgti žmogui giliau. Aš turėjau šeimą, turėjau gerus draugus... Bet vieną akimirką visas mano pasaulis apsisuko aukštyn kojomis. Dalykai, kurie iki to laiko buvo nereikšmingi ir nepastebimi, tapo mano didžiausiu troškimu. Aš galiausiai suvokiau, koks iš tiesų žiaurus yra pasaulis ir kad kiekvienas žmogus slepia savo supuvusį vidų po džiaugsmo kauke. Neapykanta ir pyktis užvaldė mano mintis, todėl pasitikėjimas ir noras būti patikimu dingo... Dingo kaip ir mano gyvenimas, kuris maudėsi mele ir neteisybėje.
Atsidusęs paskutinį kartą įkvėpiau dūmų ir iškvėpęs numečiau cigaretę ant žemės. Staiga pasigirdo stiprūs garsai ir pažvelgęs į kairę pamačiau artėjantį keleivinį traukinį. Ši vieta mane ramino. Tikriausiai dėl to, kad vėlyvą vakarą čia sutiksi nedaug žmonių. Geležinkelio stotis buvo vieta, kur galėjau laisvai praleisti laiką nekeldamas jokių problemų. Juk galiausiai aš ne vienintelis žmogus, kuris nusprendė prisiglausti po šiuo stogu. Vėjas pastebimai sustiprėjo, todėl užsisegiau džemperį ir žengiau į patalpos vidų, kur buvo daug suoliukų ir kavos aparatas, bet nusprendžiau susirasti ramesnę vietelę, kad mane pamatę apsaugininkai neklausinėtų, ką tokiu metu nepilnametis daro šioje vietoje, nes atsakymo aš ir pats nežinau. Priėjęs nedidelę salę ir laiptus, kurie vedė žemyn išėjimo link, tiesiog atsisėdau ant grindų atsiremdamas į šaltą betoninę sieną. Iš kišenės išsitraukiau mobilųjį. Naujų žinučių nebuvo. Kažkodėl mane apėmė juokas. Žinojau, kad kitiems žmonėms aš atrodau kaip juoda dėmė ant balto popieriaus lapo, bet tokiu atveju, grįžtant prie atsakymo, klausimas nebeturi prasmės. Matyt, aš ir vėl nesulauksiu vakarienės.
Mirtiną tylą pertraukė ant sienos kabantis laikrodis, kuris paskelbė apie atėjusią vienuoliktą valandą vakaro. Nuostabu, jau naktis, o aš net nežinau, kur galėčiau ją praleisti. Namo nenorėjau, kadangi greičiausiai jie bus tušti ir ši mintis mane žudo. Dar neseniai buvau paprastas vaikas iš paprastos šeimos, o dabar nei tėvų, nei šeimos ir už viską atsakau pats, neturėdamas galimybės suklysti. Viskas lūžo... Aš pagaliau supratau, kas yra vienatvė ir kokia ji iš tiesų baisi. Norėjau pabėgti kur toliau... Tik nežinojau kur... Neturėjau galimybės. Mano mintis pertraukė skambutis, bet tai buvo ne mano telefonas. Už poros žingsnių stovėjo vyras šviesiais plaukais. Jis buvo gan aukštas. Atrodė maždaug trisdešimt penkerių, gal jaunesnis. Jis pakėlė ragelį ir tada suvokiau, kad tai tik paprastas užsienietis, atvykęs į šį miestą. Kol vyras kalbėjo telefonu, pastebėjau, kad jo rudų akių žvilgsnis taip ir spindėjo rimtumu. Jis priminė eilinį ofiso darbuotoją, tačiau dėl pakankamai didelio pasitikėjimo savimi ir charizmos net nežinojau, ar mano spėjimas teisingas. Be to, kiek supratau, jis kalbėjo itališkai. Kažkada mokiausi šios kalbos, todėl nesunkiai išverčiau jo pokalbį, bet mano principai yra nelįsti į kitų žmonių gyvenimą, nes kitų problemos manęs nedomina, todėl tiesiog nekreipiau dėmesio į tą vyrą. Tuo metu norėjau ko nors paragauti, kas padėtų užsimiršti. Prisiminęs, kad turėjau apie nemažą kiekį žolės kišenėj, nusprendžiau ja dabar pasinaudoti. Aišku, jeigu mane pagaus, turėsiu problemų, bet netoliese tebuvo vienas šviesiaplaukis italas, kuris buvo užimtas savo pokalbiu. Kadangi jau buvau susukęs žolę, beliko tik susirasti žiebtuvėlį. Rausiausi po kišenes, bet taip jo ir neradau. Matyt, iškrito pakeliui. Atsidusęs taip ir likau sėdėti su neįžiebta cigarete.
 – Atsiprašau, gal žinai kokį netoliese esantį viešbutį? – pakėlęs akis priešais pamačiau tą patį italą. Kaip ir maniau. Jis tikrai ne miestietis.
– Su metro pora stotelių. Blogiausiu atveju išsikvieskite taksi, – nemėgstu nereikalingų šnekų. Be to, aš ir pats į šį miestą persikrausčiau prieš porą savaičių, tai nesu iki galo įsitikinęs, kur yra tas viešbutis.
Staiga pajutau, kad vyras prisiartino arčiau ir nespėjus man sureaguoti atėmė cigaretę.
– Kiek žinau, visose šalyse įstatymas draudžia rūkyti nepilnamečiams, – pranešė šypsodamasis. Pastebėjau, kad kalbėjo be akcento. Susinervinęs atsistojau ir paklausiau:
– O tu ką, mano tėvelis?
Pamačiau, kad jis trumpam sustingo, bet tada suėmęs save į rankas vėl nusišypsojo:
– Ne, bet nemanau, kad tavo tėvas apsidžiaugtų sužinojęs, kad jo sūnus rūko.
O štai dabar nebenorėjau nieko sakyti. Stovėdamas tylėjau. Jis neturi jokio supratimo apie mano gyvenimą. Prisiartinęs susigrąžinau cigaretę ir jam nieko nespėjus pasakyti tariau:
– Aš neturiu tėvo.
Apsisukęs patraukiau laukan, palikdamas šviesiaplaukį italą vidury patalpos. Prasidėjo lietus ir per mano odą perbėgo šiurpuliukai, tačiau negalėjau suprasti, ką jaučiau. Čia buvo šaltis... o gal skausmas?..