Aš vis domiuos melsvom akim žydrynės –
Vandens tėkmė man jos skaistybę mini.
Aš dar jauna, apdujusi nuo rankų,
Vandens tėkmės man laimei neužtenka.
Šakniaplaukius ji pakutena kero,
Slidi žuvis aplinkui molį aria.
Suradus vietą pakerės giliausią,
Vis nenurimsta — šokinėja, rausias.
Žvejys, pamatęs pakerę dar jauną,
Ant kranto tyliai viską susikrauna
Ir įsibridęs gilumon nulinksta
Prie pakerės nei liūdintis, nei linksmas.
Tarpukojy šaknų užčiuopus žuvį,
Mane kaip medį viesulai užgriūva.
Praskečia mano suraizgytas kojas –
Turiu kentėt, kol pirštais jis darbuojas.
Jisai laimingas išneria ant kranto
Ir džiaugiasi žuvim neužgyventa.
O aš lieku viena jėgų atgauti –
Ir plūduriuoju kaip perplėštas autas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2015-05-14 23:34:49
aistringai pulsuojantis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-05-13 20:49:45
Gerai mirguliuoja kero ir pakerės prasmės (trečias dvieilis), o ir pakerė kaip jauniklė, kuriai ne tik skaistybė rūpi.
Pakerė̃ – vieta palei kerą ar po keru. Kūrinyje ji – ir žolių kuokštas, ir undinė, ir poetinis mirtingosios išgyvenimas. Viskas kaip slėpiniai ir paslėpsniai.
Geras kūrinys.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-05-13 20:35:37
Būtų įdomu sužinot, kas ta pakerė?
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2015-05-13 14:04:20
Geras eilėraštis (apie žvejybą). Gaila, nesu žvejys (nors žuvį mėgstu ir valgau), todėl ne kažin ką ir supratau. Bet žinau, kad atleisit už (eko)loginį neišprusimą.