Aš vis domiuos melsvom akim žydrynės –
Vandens tėkmė man jos skaistybę mini.
 
Aš dar jauna, apdujusi nuo rankų,
Vandens tėkmės man laimei neužtenka.
 
Šakniaplaukius ji pakutena kero,
Slidi žuvis aplinkui molį aria.
 
Suradus vietą pakerės giliausią,
Vis nenurimsta — šokinėja, rausias.
 
Žvejys, pamatęs pakerę dar jauną,
Ant kranto tyliai viską susikrauna
 
Ir įsibridęs gilumon nulinksta
Prie pakerės nei liūdintis, nei linksmas.
 
Tarpukojy šaknų užčiuopus žuvį,
Mane kaip medį viesulai užgriūva.
 
Praskečia mano suraizgytas kojas –
Turiu kentėt, kol pirštais jis darbuojas.
 
Jisai laimingas išneria ant kranto
Ir džiaugiasi žuvim neužgyventa.
 
O aš lieku viena jėgų atgauti –
Ir plūduriuoju kaip perplėštas autas.