03 13–14
O išaušo ji tokia, kaip visuomet. Rūškanota kovo diena Lietuvoje. Iš ryto dar turėjau pamokas, tačiau kokios ten pamokos penktadienį... Į viską žiūrėjau taip, tarsi matyčiau paskutinį kartą... Grįžusi namo susitvarkiau, baigiau krautis daiktelius ir vakare išvažiavau į Ukmergę. Iš ten mes, jau keturiese, naktį išvažiavome į Vilnių, kur jau rinkosi nedidelė 13 žmonių grupė. 13 žmonių 13-ą dieną... Ak, tiesa, jau tada buvo  kovo 14-oji. Painiavos su laiku bus dar ir daugiau. Ir taip kovo 14, 5 val.5 min. išskrendame į Maskvą, joje atsirandame neįtikėtinai greitai, Rusijos laiku 7 val.45 min. (pas juos 1 val. į priekį). Taigi štai mes ir Šeremetjeve, kuriame turėsime tampytis bent 5 valandas, nes Didysis Skrydis 12:35. Tampomės kas kur, mėgindami įveikti miegą. Kainos fantastiškos. Už prekę ima kokiais tik nori pinigais, tik mokėk. Alus – 2 doleriai už skardinę. Arbata „čaj latte“ ir pyragėlis – 9 doleriai. O ant visų suvenyrų – Putinas,  Putinas ir dar kartą Putinas (ne medelis, prezidentas).
Štai ir Didysis Skrydis. Lėktuvas labai didelis. Mūsų ekonominėje klasėje kiekvienoje eilėje po dvi vietas, tada per vidurį dar 4 vietos, žodžiu, iš viso vienam tarpe – 8 vietos. Aš visai laiminga, nes išprašiau vietą prie praėjimo, taigi kojoms bus nors  truputį patogiau.  Vėl ta pati istorija su diržu. Kodėl jie visi sukurti kažkokioms anoreksiškoms coliukėms? Priešais esančios sėdynės atkaltėje įmontuotas kompiuteris ir aš ilgai nagrinėju šį technikos stebuklą. Nori – žiūrėk filmus, nori žaisk žaidimus. Niekaip neišsiaiškinu, kur reikia įjungti ausines, kad girdėčiau garsą. Pasirodo, aš tą jungiklį prisėdau... Duoda pietus, sakyčiau, višta visai skani, ir vynas tinkamas, galėtų jo būti daugiau
Mūsų grupė išmėtyta po visas vietas. Kažkur matau kyšančią garbanotą Ežio galvą, jis aukštas, iš visur gerai matosi kaip koks kelrodis stulpas. Priekyje manęs – mūsų vedusi porelė (vieninteliai tokie grupėje). Šalia – jauna mama su dviem vaikučiais, visi tamsaus gymio, kalba man nežinoma kalba,  o rusiškai su stiuardesėmis – visai prastai. Vaikučiai į mamą kreipiasi „mama džan“. Jiems pasiūlau čiulpiamų saldainukų, vaikai įtartinai  pažvelgia į mane, po to pasitaria su mama, o ji laužyta rusų kalba manęs atsiprašo, kad vaikučiai saldainių nevalgo. Kontaktas nepavyko. Šone už praėjimo sėdi dvi merginos, vienos iš jų vardas Marija, ji gana maloni, draugiška, kas itin patinka priekyje manęs sėdinčiam vyrukui. Jis  apie save iškloja viską: kad turi žmoną ir vaikų, kad vyksta į Las Vegasą ir bendrai į Ameriką atsipalaiduoti, ir t. t. Jo pažintis su maloniąja Marija mezgasi toliau, jau beveik ir sutarta apsikeisti telefono numeriais. Vyrukas visiškai įsismagina ir prašo manęs pasikeisti vietomis, kad galėtų su  Marija... pasiglamžyti. Kol man per riebų kaklą viskas nueina iki smegenų, kol apmąstau tokį variantą, Marija giliai pasipiktina tokiu aistringu pasiūlymu ir atrodo, kad beveik užsimezgančiam meilės romanui ateina galas. Vyrukas kelioms minutėms nugrimzta į gilų sielvartą, o po to  kažkaip ramiau ima kabinti stiuardesę. Aš vis stengiuosi pramankštinti kojas, pavaikščioti, pasidairyt, kas kur ir kaip. Taip artėjame prie didžiojo LA – Los Andželo. Lėktuvą ima gana smarkiai purtyti ir vis girdisi perspėjimai, kad esame „v zone vysokoj turbulenciji“ , kad turime likti savo vietose, užsisegę diržus. Taip kokius 5 ar 6 kartus. Man kas: tabletės „Avia plant“ su imbieru veikia idealiai, o štai, žiūriu, Ežys jau kažkokiu pažaliavusiu veidu slankioja pirmyn ir atgal, pasiūlau jam vaistų – atsisako, gal nori atsikratyti skrandžio turinio. Kažkokia geraširdė vis dėlto jam įsiūlo validolio ar dar ten ko ir Ežys, patogiai atsilošęs, aprimsta.
Pagaliau mes Los Andželo tarptautiniame LAX oro uoste. Oho. Man vis sunku tuo patikėti. Išlipame iš lėktuvo ir panyrame į margaspalvę minią. Stebiu žmones. Meksikiečiai visi gana žemo ūgio, kažkokie netvarkingi, apskurę. Vargingai atrodanti viena indų porelė – juos gana ilgai apklausinėja ir nepraleidžia, liepia stoti į šoną. Tuos žmones reikia pamatyti, kad suprastum, jog pats daug geriau gyveni... Oro uoste kažkoks chaosas – begalė atvykstančiųjų, tarnautojai bando tvarkytis, blaškosi šen ir ten. Reikia pereiti ne vieną, o bent kelis postus, kviečia po vieną, o kalbančių angliškai mūsų grupėje nedaug. Mus su Ežiu apklausia atskirai – abu beviltiškai susižvalgome, nes aš niekuo negaliu jam padėti. Beje, muitininkui neįtinka mano pirštų atspaudai, gal 4 kartus ima nuo dešinės rankos, kol Ežys nuo savo langelio man garsiai pasufleruoja: „Tu gi pirštų pagalvėles priglausk!“
 
Kai jau visos procedūros lyg ir baigtos, muitininkas susidomi Lyoness renginiu, į kurį vykstame, ima mane klausinėti apie tą  „event“ ir tada aš imu malti visokį š. Muitininkas abejodamas sukioja galvą. Tada sumąstau, kad šypsena viską gelbsti, ir užsiklijavusi pačią gražiausią klausiu jo, gal jis labai pavargęs, gal alkanas ir ištroškęs ir t. t. Pareigūnas susileidžia ir papasakoja, kad čia vyksta  gal 4 tokie suvažiavimai kaip mūsų, kurie pavertė jų, muitininkų, gyvenimą tikru košmaru bei beprotnamiu. Kad jo žodžiuose yra tiesos, suprantame kitame punkte, kai galas žino dėl ko įniršęs kitas muitininkas kažko apšaukia Ežį, – tas mūsų ilgšis vis kur nors pakliūna. Pagaliau vos gyvi iš nuovargio išlendame į lauką. Į saulę. Į vasarą. Į kaitrą. Laimė, kad skridau apsirengusi  „svogūno“ stiliumi ir lėktuve, jau prieš leidžiantis, pradėjau po truputį „lukštentis“ – tai yra nusivilkinėti šiltus drabužius ir juos krauti į rankinę.
Saulė tiesiog akina, tačiau pastebiu palmes. Na, jos nėra tokios gražios, kaip mano svajonėse, tokios truputėlį dulkėtos ir apšiurusios, tačiau vis dėlto tikros. Patylom sau įsižnybu, kad galutinai įsitikinčiau, jog nesapnuoju. Visa mūsų grupė apimta euforijos, kažkokio lengvo išprotėjimo (gal juo užsikrėtėme nuo muitininkų). Mus širdingai pasitinka mūsų būsimo gido Jurijaus žmona Galina. Aiškinamės, kad vis dar nesibaigia 14 diena, nes mes grįžome 9 valandomis atgal – nieko sau dienelė, ar ne? Vis dar skamba ausyse griežtas šaižus muitininkų „next“. Po neilgo važiavimo mus perima gidas Jurijus ir vykstame į viešbutį. Akys ryja Los Andželo priemiesčių panoramą, tačiau protas jau ima atsisakyti viską priimti. Paskui kažkaip viskas atbunka, akis tenka tiesiog atplėšti, nors čia – skaisčiausia diena  (o pas mus gal naktis iš 14-os į 15-ą? Jau nebesusigaudau). Privažiuojame mūsų viešbutuką. Tenka palaukti, o čia jau ima temti, temsta kitaip negu pas mus – gana greitai. Jurijus kažką aiškinasi dėl kambarių, nors esame suporuoti jau iš anksčiau. Paskui tempiame savo bagažą kažkur per krūmus ir galų gale įeiname į savo kambarį. Abu su Ežiu žiūrime: viena lova. Kaip tai, miegojimas kartu neįeina į mūsų planus, nors... kodėl gi ne? Tačiau Ežys išsiveda Jurijų už durų, kažką su juo aiškinasi ir tas po kurio laiko atveža gerą čiužinį, patalynę. Mano kambariokas paklausia:
– Tai kuris dabar ant to čiužinio miegosime?
Į klausimą atsakau klausimu:
– Tu dar klausi?
Jis, nieko daugiau nebesakęs, išsitiesia ant čiužinio... Naktį pajuntu, kaip kažkas tampo antklodės kraštą. Deja, mano įvairias fantazijas nutraukia  trumpas Ežio priekaištas:
– Neknark! – tik ištaręs tai, jis pats užknarkia kaip  garvežys, tačiau aš jau irgi nieko nebegirdžiu…