Aš atsikandau savo užkulisių.
Pasislėpiau giliau tarp dulkių ir žibintų.
Sulaužiau dekoraciją tamsoj ar prietemoj,
Kad kalbantys nuo panikos apgintų.
Nepamaitintas kalbančių iššoviau taikinį.
Pataikiau. Užgavau ant grifo skirsnio dalį.
Skersinis nusileido. Galbūt šiaip sau...
Išpaikino mane per greit bevalį.
Be muzikos, šviesos virš gatvių prieblandos.
Po šuliniu mėnulio siluetas silpnas dingo,
Nulaužė medžiuose genius po vieną ritmą —
Išėjo auklėti labiau laimingo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): tepliorius
Sukurta: 2015-04-28 01:25:01
nemušk vaiko gulinčio...klausyk žmogaus kalbančio...kai žmogaus niekas negirdi,tai tas žmogus uzsisklendžia savyje ir tampa priešiškas visiems.gal tai norėta pasakyti?
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-04-26 23:09:34
Užkulisiai – būsena prieš bandymus.
Palietus grifą skimbteli, lyg atradus natą, bet… nusileidęs skersinis (instrumento grifo skirsnio, o platesne prasme ir spąstų sklendė) – nesėkmė. Tebuvo atsitiktinumas. Taip dingsta melodijos galimybė. Vėl užkulisiai tamsieji, atsitraukimas prieš žengiant į bet kokią sceną, viešumą.
Iš visumos išsiskirianti genių metafora sudėtinga, stabdo, nors pagalvojus ją galima išsiaiškinti (kalimas, taktas). Dar dėl auklėjimo – ironiškai žaisminga (jei skaitysime, kad iki tol buvo liūdniau).
Jei ne dekoratyvūs užraitymai, būtų visai gerai išvesta ieškojimo per vidinę slaptavietę idėja.