Aš atsikandau savo užkulisių.
Pasislėpiau giliau tarp dulkių ir žibintų.
Sulaužiau dekoraciją tamsoj ar prietemoj,
Kad kalbantys nuo panikos apgintų.

Nepamaitintas kalbančių iššoviau taikinį.
Pataikiau. Užgavau ant grifo skirsnio dalį.
Skersinis nusileido. Galbūt šiaip sau...
Išpaikino mane per greit bevalį.

Be muzikos, šviesos virš gatvių prieblandos.
Po šuliniu mėnulio siluetas silpnas dingo,
Nulaužė medžiuose genius po vieną ritmą —
Išėjo auklėti labiau laimingo...