Ak,
Kaip įgrisote jūs man, daiktai!
Vis ieškau, ieškau,
O surasti negaliu –
Nėra kepurės.
Dingo batai, akiniai..
Net šaukštas –
Pragaras jį žino kur.

Tik sienų kažkodėl daugėja.
Mažėjančioj ertmėj – mažiau tiesos.
Pradingsta durys ir...
Į sieną šliejuos,
Kraujuodamas mėlynėm ant kaktos.

Ir nujaučiu –
Jau greit gegutės nekukuos –
Klausysiu jų ir bus tylu, tylu.
Po kojomis kaip akmenėliai surituos,
Nukritę vyturiai iš tylinčio dangaus.

Ko paprašyti?

Neišnyk nors, Žodi, tu.
Bent iki tol.
Kol dar su savimi kalbu.