Lyg nudegintas ryto ar žodžio,
Kuris saulės primena blyksnį,
Jis išėjo ir sakė: neliksiu...
Ir save dėl to bandė kryžiuoti
Ant vienintelio ąžuolo sauso,
Nes kiti ir toliau ramiai ošė...
O kai kryžių iš medžio išdrožė –
Pagalvojo, kad baisiai suskausta
Ir tik Dievas tegali pakelti
Tas kančias, kada perduria vinys.
...........................................................
Vėl sugrįžo, paprašė nakvynės,
Užsidegęs žvakes vienas meldės,
Kad dangus ir kiti nenubustų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-04-28 09:15:29
Labai geros eilės. :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2015-04-24 08:56:50
skaudžiai
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-04-23 12:23:03
Prasmingai.
Liūdnas atvejis aprašyta... Geriau taip nenusikalsti...
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2015-04-23 08:37:25
Geras, skausmingas praregėjimas. (gal aš tik iš pirmos strofos nuimčiau paskutines dvi eilutes, o pabaigoj rašyčiau:
Vėl sugrįžo, paprašė nakvynės,
Užsidegęs žvakes vienas meldės,
Kad dangus ir kiti nenubustų...
Ant vienintelio ąžuolo sauso.