Lyg nudegintas ryto ar žodžio,
Kuris saulės primena blyksnį,
Jis išėjo ir sakė: neliksiu...
Ir save dėl to bandė kryžiuoti
Ant vienintelio ąžuolo sauso,
Nes kiti ir toliau ramiai ošė...
 
O kai kryžių iš medžio išdrožė –
Pagalvojo, kad baisiai suskausta
Ir tik Dievas tegali pakelti
Tas kančias, kada perduria vinys.
...........................................................
 
Vėl sugrįžo, paprašė nakvynės,
Užsidegęs žvakes vienas meldės,
Kad dangus ir kiti nenubustų...