Santrauka:
Šią graudžią likimo istoriją su ironija man papasakojo geležinė moteris – Nacionalinio fronto lyderė Mary Le Pen, virtuvėje darydama olivje mišrainę.
Kai sūnus palaidūnas
ir bedievis galas
Depardje grįžo į Paryžių,
visi manėm, kad
Europos sąjungai atėjo galas.
Kodėl?
Ogi jis tėvynei mokesčių nemokėjo...
O, Dieve, kaip mes jam
baltai pavydėjom,
nes jis gali gyventi ir mirti
meilės mieste,
bet būdami kilniaširdžiai baltai,
visgi buvome pasiryžę
visas nuodėmes jam atleisti.
Bet kur gi tau –
neramusis mesje
tuoj pat nupuškavo į parduotuvę,
nusipirko brangaus baltojo vyno,
prisigėrė kaip gaidys,
pradėjo triukšmauti,
giedoti pravoslaviškai,
priekabiauti prie aktorių ir padavėjų,
o po to krito veidu į tėvynės purvyną.
Tokiam aktoriui tik kompotą gerti
ir šlapintis pavėjui...
Liūdnas galas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-04-22 23:31:16
Ai, be žodžių... Apie Depardje čia aš... :(((
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-04-22 22:36:04
Anksčiau esate parašęs Liūdną pasaką, dabar liūdnas eilėraštis…
Negaliu apsiriboti vien tiesioginiu siužetu, vis matau kažką tarp eilučių, o tai irgi liūdna (pasijunti keistai mąstantis).
Bet kadangi ir veikėjas... gal bus kiek į temą.
Pasirinktieji visuomenės personažai gali nuvesti į konkrečias vietoves ir veiklos scenas. Iš bendro prasilavinimo ir nuogirdų aišku, kas ta lyderė, kas tas Depardjė. Atkreipiu dėmesį, kad Depardje (liet. adaptavus >ė) nereikia taisyti, nes tai nebūtinai konkretus asmuo, o išgalvotas gali būti visoks. Kaip ir Europos sąjunga (ne reali Europos Sąjunga), mesje, olivje (ne liet. mesjė, Olivjė). Juolab ir faktai nėra visai tikslūs. Taigi čia kūrinys, ne aprašinys.
Gyvenime visi užsiėmę įvairiais vaidmenimis. Į eilėraštį pavaidinti įleistas toks tipas Depardje – tiesiog galas iš Galijos.
Kaip ir minimoji geležinė dama, aktorė, kuri svarbi kontekstui – ji gamina patiekalą (gal ir politinį, o gal ir ne), kuris tinka daug kur (pvz., Olivjė salotos su nedidelėmis variacijomis yra rusiška arba lietuviška baltoji mišrainė).
Numanomas Obeliksas, o šiaip Žeraras-Gerardas-Gepardas, byloja apie mišrainę kitokiu būdu – įspūdingu šuoliu gyvenimo scenoj: iš nepriimtinų sąlygų liuokt iškart į naują dėmesį ir privilegijas. Įvairių asociacijų dėka žinomas prancūzas tampa francūzu (po ruski, kakoj skirtum).
Žmogui kaip rūšiai būdingų silpnybių (kvailumo, prisitaikėliškumo, ėdrumo ir kitų) per akis (kiaulės, gaidžio).
Yra visur panašių reiškinių ir tipažų.
Be trumpai apžvelgtų akcentų, eilėraštyje yra keli galas. Manau, jie daugiau žodžių žaismui. Kaip ir įvairuojantis baltai (báltai, baltai̇̃), baltasis vynas. Norint lingvistinių žaidimų galima į mišrainę įmaišyti gallina blanca ir suleisti su gaidžiu. O jei ne, galas tiesiog bando prisiderinti, susilieti su baltais. Kitaip sakant, kalbama ir apie integraciją bei asimiliaciją.
Bet išskirčiau dar ir asmenines galimybes: lyg ir patogu, visko turi, bet kažko trūksta. Ne lokalizacijos pasiketimas svarbiausias. Jau ką bedaryk, nieko gero, kai esi nukvakęs, susimaišęs ir pasimaišęs, be sveikatos (pūslė svarbu, dar kepenys, smegenys). Galas ir šachas, matas, patas.
Moralas teisingas, bet liūdnas… Mokesčius reikia mokėti – gal tai ir gresia būti kaip visi, pranykti pilkoje masėje. Nenori? Tenka. Už viską tenka susimokėti, ir tie mokesčiai ne tik piniginiai.
Vartotojas (-a): Medis
Sukurta: 2015-04-22 19:33:08
Tėkstukas geras, bet....deja ...tik eskizas...
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2015-04-22 16:18:01
jo iš ties liūdnas galas:)