prasisunks pro užkimusią klausą lašnojantis sniegas
tvins lėtai paskandindamas virpančius vėjy paukščius
mūsų miesto kolonos po tvinksinčiu vandeniu miega
mūsų miestas iš laiko ir kriauklių žvaigždėtų
sugrius
netvarus domino sapno rankomis dėtas ne kartą
aptrupėjusiom briaunom ir gludintais pirštų kraštais
pralaimėjusiam skauda mažiau
bet daugiau neištvertum
burnoje šalto pergalės skonio
tylaus – nesibaik
taip lengvai kad pamirštum nebylią rugiagėlių vėsą
laime drėkstantį žvilgsnį
ak ne tai nulijo lietus
ir skambėjo lašeliais basais pakelės varnalėšos
ir tyloj toj pasaulis atrodė be galo gražus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): antanas vėjyje
Sukurta: 2015-04-24 20:49:15
ir tyloj toj pasaulis atrodė be galo gražus
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-04-22 23:29:26
Būtent – grakštus...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-04-22 23:18:09
Norėjau parašyti šį tą apie klišes, kurios kažkodėl lanko vieną į kitą absoliučiai nepanašius kūrėjus (ne tik svetainėje), bet galvoju, kad gal veikia archetipiniai įvaizdžiai. Visgi ir juos papildyti, sujungti reikia gebėjimų.
Todėl labiausiai domina, kas konkrečiu atveju iškyla iš (kartais) žinomų metaforų visumos.
Jūsų kuriamas pasaulis jausmingas, mažiau ar daugiau kristališkai trapus, grakštus. Gražus.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2015-04-22 16:11:09
ir skambėjo lašeliais basais pakelės varnalėšos
ir tyloj toj pasaulis atrodė be galo gražus
Gražus kaip ir šios eilės... :)
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-04-22 15:07:02
Žaviuosi jūsų vaizdinių gausa, metaforomis, jausmingumu.Suabejojau dėl kirčiavimo žodžio "briaunom".