prasisunks pro užkimusią klausą lašnojantis sniegas
tvins lėtai paskandindamas virpančius vėjy paukščius
mūsų miesto kolonos po tvinksinčiu vandeniu miega
mūsų miestas iš laiko ir kriauklių žvaigždėtų
sugrius
netvarus domino sapno rankomis dėtas ne kartą
aptrupėjusiom briaunom ir gludintais pirštų kraštais
pralaimėjusiam skauda mažiau
bet daugiau neištvertum
burnoje šalto pergalės skonio
tylaus – nesibaik
taip lengvai kad pamirštum nebylią rugiagėlių vėsą
laime drėkstantį žvilgsnį
ak ne tai nulijo lietus
ir skambėjo lašeliais basais pakelės varnalėšos
ir tyloj toj pasaulis atrodė be galo gražus