Pavirto vakaras medžiu –
Įpuolė įkyri lakštingala.
Ir aš lyg angelas budžiu,
Ir žalios žvaigždės spindi man.
O mėnuo šelmiškai gudrus
Iš užtvaro išsineria.
Jis mėto žemėn miražus.
Naivuoliai, bet jais tikime.
Ant vakaro gyvų šakų
Daug mano norų prikabinta.
Ištiesus delnus dar tikiu,
Kad žemėn žvaigždės nuolat krinta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-04-20 08:53:54
Eilėraštis puikus jau vien tuo kuriamu virtualiu pasauliu, į kurį panardina, ta perkeistos akimirkos fikcija, tikresne tą mirksnį už realybe. Patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-04-18 23:44:23
Šyptelėjau kažkodėl ::) Gerai nuteikia.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2015-04-18 20:28:02
...Ištiesus delnus dar tikiu,
Kad žemėn žvaigždės nuolat krinta.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-04-18 19:12:57
Ne tik rugpjūtis žvaigždes barsto... O geri norai tikrai pildosi.
Smagus eil.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2015-04-18 18:02:22
Tikrai nuolat krinta... Tik spėkit sugalvoti svajonę...