Pavirto vakaras medžiu –
Įpuolė įkyri lakštingala.
Ir aš lyg angelas budžiu,
Ir žalios žvaigždės spindi man.
 
O mėnuo šelmiškai gudrus
Iš užtvaro išsineria.
Jis mėto žemėn miražus.
Naivuoliai, bet jais tikime.
 
Ant vakaro gyvų šakų
Daug mano norų prikabinta.                               
Ištiesus delnus dar tikiu,
Kad žemėn žvaigždės nuolat krinta.