XLIV 

O, raidė eR! Iš kur? 
Nors laukiau, bet maniau, 
kad susitiksime prie ąžuolėlio. 
Lyg ir sutarę buvom taip. 
Na, žinoma, šliaužiu, lėtai, 
bet pažinimas kompensuoja greitį. 
Brinkstu, net gėda rodyti save – 
lyg riebalais apaugu. 
Būna, nepatikiu, kad išsigryninus dvasia 
per delną šitaip šliaužia, 
o kitąkart tik – švyst! – 
ir, regis, suprantu, 
kad kūnas tverias. 
Pradžia materijos, daiktų pradžia, 
Vadinasi, ir tavo, raide eR. 

– Linkėjimai nuo ąžuolėlio tau 
ir sosto, kuriame anksčiau 
nuo lopšio lig septyniasdešimt septintų. 

– Sosto? 

– Sostu jo niekuomet nevadinai. 
Taip jis, Slaunus Žolynas, vardija 
išsinuomotą iš tamstos kūną... 

– Sostu? 

– Negirdėjau, kad nors kartą kitaip. 
Kai tik karūną kelia ant galvos, 
tai ir girdi: 
kokia puiki dalia, 
o mano aukštas soste, 
tave  turėti. 
Lyg jo pasiuntinys dabar. 
Jeigu gali, 
atgal pareiti neskubėk. 

– Betgi sakei, linkėjimai nuo ąžuolėlio ir nuo jo... 

– ... nuo nuomai patikėto tavo kūno, 
o nuomininkas prašo neskubėti. 
Stebuklo prašo. 
Ir šit iš tavo žodžių suprantu, 
esą, dvasią materija apauga. 
Sunku tikėti, bet tikiu 
ir įdomu, 
kaip pasirodysi, apaugęs ja, 
o pats prašau, meldžiu – 
nebūki beržu; 
Paulius Širvys po delną šitaip vaikšto.  

              Aš – beržas. 
              Lietuviškas beržas, 
              Išbridęs 
              Iš pievų nakties, 
              Sustojau 

              Ant mūšių 
              Didžiausiojo kelio 
              Su plieno dalgiu 
              Ant peties.