Taigi:
      – Kodėl nesikreipus į mokslininkus? – klausė Ramunė.
      Tikrai.
      Baigęs psichologijos tyrimus „Žolėje“ į mokslininką ir kreipiausi – į Vytautą Kardelį, čia prigulintį – konkurso komisijos pirmininką. Reikalą išaiškinau. Mėnuo praėjo – kad atsakymo negausiu paaiškėjo... Kažkas trukdo mokslininkui Kardeliui: pritarti dėl kažkokių aplinkybių „neišeina“, o supranta, kad prieštarauti nėra pagrindo. Tačiau čia joks tyrimo galas: „remdamasis aukštų ir aukščiausių Valstybės pareigūnų nuolatiniais graudenimais manau, kad piliečių mokesčiais įgalintas darbuotis mokslininkas turi moralinę pareigą atsakyti, kai pilietis prašo to specialisto srities informacijos ir pagalbos.“   Ką gi, pataršykim tą mokslą, pažiūrėkim, kokia moralė išlįs ar išbyrės.
 
           Parašiau skundą Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriui Vigilijui Sadauskui – mokslo vyrui asmeniškai. Taip ir taip:
 „Vytautas Kardelis, VU Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros vedėjas, skundžiamas dėl neetiško elgesio, – ignoruoja piliečio kreipimąsi pagal kompetenciją visuomenei svarbiu reikalu.“
           Mėnuo – ta pati tyla... Parašiau kontrolieriaus įstaigai oficialiai – sukruto, ale biurokrutiškai – mėnesį svarstė, varstė, prakaitavo, dar oficialiai pratęsė tą darbymetį... Pagaliau! Praneša: skundas nepagrįstas. Kaip? Kodėl? Kaip nepagrįstas, jei stovi ant logikos akmenų? Ogi taip (atsirašo Universitetas – Lietuvos mokslybė aukščiausiausioji): „Vilniaus universitetas nedalyvauja internetinio puslapio „Žalia Žolė“ valdyme ar administravime, bei nėra niekaip susijęs su šiame puslapyje vykdoma veikla. Vilniaus universitetas nėra įpareigojęs ar pavedęs Vytautui Kardeliui jokių užduočių ar suteikęs kokių nors įgaliojimų universiteto vardu vykdyti veiklą minėtame interneto puslapyje ar bendradarbiauti su šį puslapį valdančiais/ administruojančiais asmenimis.“ Kas per stilius!.. Tikras dar caro Rusijos kanceliarijų konservas išlaikytas – mat kur...
       Taip išsisuka (jo manymu) nuo reikalo esmės Vilniaus universitetas, nekaltas kaip Pontijos Pilotas... Ir nuskrieja Kardelis lyg etikos angelas nepasiekiamas... beigi neįžiūrimas.
      Neskiria Vilniaus universitetas pypkės nuo cibuko (folklore sako ryškiau), – neskiria, vulgaraus biurokratinio algoritmo nusitvėręs, nors tu ką. Turbūt iš didelio rašto – tai žinomas ir pakamai dažnas reiškinys.
      Tai ir parašiau V. Sadauskui:
      „Visiškai formalus Jūsų sprendimas remiasi net komiškai biurokratišku Universiteto atsakymu (informacija, kad ne kupranugaris...). O juk kreipiuosi degančiu vienos katedros darbo reikalu – tarmių rašyba.“ Prašiau patarti, kaip vis dėlto prasibrauti prie tų mokslininkų.
      Po kurio laiko gerb. Etikos sargas nurodė kelią: tokiu ir tokiu Vyriausybės nutarimu nustatyta Lietuvių k. instituto misija – naujų fundamentinių ir taikomųjų žinių apie l. kalbą ir raštiją kūrimas, paveldo kaupimas, sisteminimas ir sklaida. Įstatų 11.2 papunktyje nustatyta, kad Institutas turi teisę, atlikdamas savo misiją, nustatyti bendradarbiavimo formą ir bendradarbiauti su Lietuvos ir užsienio fiziniais bei juridiniais asmenimis.
      Taigi – pagal Vyriausybės nutarimą institutas turėtų ieškoti ir džiaugtis „Žolėje“ tarmės mėgėjų radęs. Praktiškai – žinių apie rašybą sumuštinio per jėgą negali sugrūst į Instituto gerklę.
      Gerai, kad sausio mėnesį apie tą nutarimą man nepasakė... Būčiau nulindęs tuo keliu į biurokratinę smegduobę, tai būtų tempę metų bent pusantrų... o gal be galo. Per metus negi neišgalvotų mokslo galvos, kaip volioti, kad ne taip jau gera ta siūloma rašyba, ee... ir reikalinga ne taip labai?..  Bet išėjo pagal formulę „nėra to blogo...“, ir iki Velykų baigiau žurnalistinį tyrimą skradžiai kelis aukštus psichologijos.
      Korupciją Lietuvoj gal kas kada ir išnaikins, ale biuroktatijos tai jau ne: jos metodai įvaldyti, ir metodai bukaprotiškiausi – efektyviausi.
      Sakysit – žinojom be tyrìmo... Bet tyrimas šis arčiau „Žolės“ kūno.
 
      Išvados:
 
1. Kai kurie tarmėms didžiai nusipelnę veikėjai tarmes laiko savo asmenine nuosavybe. Nors niekas jų pasiekimų nemenkina, bijo jie, kad į jų valdas įsibrovęs pašalinis pakenks jų nuopelnų garbei, jų ambicijoms.
    H. Balzako laikais dėjosi itin panašiai.
 
2. Mokslavyriai – lyg kiaute užsidarę: nei patys praktišką rašybą kuria, nei kito vykusį projektą paremia ir propaguoja.  Lyg mįslėj – spynos?
 
3. Netrukus paregėsime „Algmar rašybą“ kitu vardu – tokios rašybos paklausa egzistuoja! Tikriausiai bus tyčia nevykusiai pakraipyta, o gal net samogitinėse kvailybėse išmirkyta.
 
4. Kol kas Algmar rašyba nepajudinama. Išmanantys jos nei nepuola – nėra kuo, tai kažko nepatenkintieji patyli.