Po paskutinės raidės (kažkokio veiksmo ar minties) padėjus tašką tampa neramu ir ilgesinga, žvake provokuojama paslapčių, gal ir galimų atsakymų kupina tamsa, bet viskas virsta kryžkele. Sprendžiant iš to, kad spokso pilnatis, neturėtų būti labai nemalonu (pilnatvė vis dėlto, o gal ir poetų numylėta forma bei turinys), bet pasukus į pamišimą dar geriau. Tampi kitoks.
Kuo tai nemalonu? Nesąmonė. Viskas puiku ir malonu.
Be to, galbūt pamišėlis, didelio rašto emigrantas, mąsto blaiviausiai? Iš pusiausvyros išmuša peteliškių eskortai, bet jos, nors sudrumsčia, gyvenimą ir papuošia. Mišios tarp kitko, nedoroms mintims nuvaikyti.

Būklė maždaug aiški. Bet ne tai svarbiausia. Maldelė turi ir dar vieną bruožą.
Kaip gerai, kad vaikystėje išmokau rašyti – 
dabar sunku būtų visas raides prisiminti.
Gyvenimas gražus, ir nesu jau toks vienišas.
(Nereikia nuskriaustą vaiką vaidinti.)
Pagaliau ir raidės aname tekstų pasaulyje
gyvena gana kukliomis sąlygomis, –  byloja vieno įžymaus poeto kūrinys „Naktis ir raidės“.

Kažkodėl atrodo, kad naujasis variantas nejučia griebia ir sklerozės temą. Nežymios korekcijos (nereikia vaidinti mažytį, blogai) įspūdžio neišdildo.
Apibendrinus šią padriką peržvalgą (komentuotojo), mintis viena: amnezija, palaimingas senų gyvenimo raštų kartojimas, tas pats per tą patį.
Tinka rašytojams ir šiaip gyventojams.