Kai parašiau paskutinę raidę,
baigėsi ramus gyvenimas.
Štai tada ir užpūčiau žvakės dagtį,
pažvelgiau į langą ir pamačiau akis –
o, prakeikimas,
jose slėpėsi pilnatis,
nuo kurios stiklinis dangus ėmė degti.
 
Šis vakaras lengvai pamišęs,
nemalonus turbūt,
bet gyvenimas – reikalas viešas,
pats būtų sakinių mazgus išrišęs,
todėl iš didelio rašto
išeinu į geresnį galbūt –
sapnų ir iliuzijų kraštą,
kur apsvaigę nuo rašymo blaiviai mąsto...
Rytoj būtinai išklausysiu rytines mišias,
nes nakties peteliškės sumaišė mintis šias.

Gerai, kad vaikystėje išmokau jas užrašyti –  
dabar sunku būtų visas raides įsiminti.
Nereikia nuskriaustą mažytį
vaiką blogai vaidinti –
ir raidės gyvena gana kukliomis sąlygomis.      
Už lango dar smarkiau ima lyti...
Užmiegu neatsisveikinęs su lietumi
ir jį lydinčiomis ligomis.