Tu — manyje, kada lieki bevardis, tik numanomas,
Tarsi budėtojas neramioje nakty,
Glotni būties slinktis lyg būtų Dievo siekis, planas,
O tu žinai, kur plaukiame it upėj sieliai surišti.
Tu — manyje, ne kaip rakštis, ne kaip užkeiktas svetimkūnis
(Nors ant Amūro atskridai strėlės).
Vainiką kupolių dedi tarsi karūną
Ir slinkęs laikas pradeda gausiais darbais skubėt.
Tu — manyje. Giesmes išmoksta kraujas
Ir žvilgsnyje ugnelė, ir dažnai šypsaus.
Kuo beatlyginsiu? Kai būsiu seno slaugė,
Palinksiu skausmą ašarom nuplaut.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-04-11 13:26:58
bevardis, numanomas, bet abu surišti
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-04-11 07:15:40
Autorė siekia pateikti pozityvą per neigimą. Tai - problematiška meninė priemonė, nes skaitytojui sunku atsitverti nuo ryškių metaforų - "ne kaip rakštis, ne kaip užkeiktas svetimkūnis", kurios dažnai prislopina autoriaus norimą perteikti eilėraščio idėją. Sėkmės ir pavasarinio pozityvo.