Tu — manyje, kada lieki bevardis, tik numanomas,
Tarsi budėtojas neramioje nakty,
Glotni būties slinktis lyg būtų Dievo siekis, planas,
O tu žinai, kur plaukiame it upėj sieliai surišti.

Tu — manyje, ne kaip rakštis, ne kaip užkeiktas svetimkūnis
(Nors ant Amūro atskridai strėlės).
Vainiką kupolių dedi tarsi karūną
Ir slinkęs laikas pradeda gausiais darbais skubėt.

Tu — manyje. Giesmes išmoksta kraujas
Ir žvilgsnyje ugnelė, ir dažnai šypsaus.
Kuo beatlyginsiu? Kai būsiu seno slaugė,
Palinksiu skausmą ašarom nuplaut.