XLI 

Ritinu akmenį skruzdės didumo, 
o suvokiu kaip Anykščių Puntuką, 
kaip didėlesnį Skuodo Barstyčių... 

Sūnūs, dukterys Žemės ir aukšto Dangaus, 
tašysiu paminklą, 
ant delno statysiu 
šalia ąžuolėlio 
su kanklių muzika iš po šaknų. 

Jau prasidėjo valstybė —
Kernavė ją glaudžia ir Trakai, 
bet neatrodo, kad būtų pradžia. 
Išbarstyta kažkur 
kaip ir jos kunigaikščiai. 

O karaliai? 

Vytautas, pasilikęs be kapo, 
neužkėlęs karūnos ant savo galvos 
Mindaugas ir... kaip dvasia 
ir sugrįžti į kūną kelio neranda. 
Lietuva — dvasioje, 
Lietuva be karalių kapų. 
Ačiūdie, kad dvasia 
apie paskirtį savo pamąsto. 

Atmintis man netinka, 
jei ji atsiminti. 
Ji man reikalinga 
kaip diena, kurioje gyvenu, 
kad kartu akmenis ritintum, 
iš jų ištašytum save. 

Ritinu akmenį skruzdės didumo 
į paminklą, į prasmę BUVIMO, 
į pelenus Šventaragio,
į slėnį, kad kalnu augtų. 

... numirė Šventaragis, 
pelenais išsibarstė, 
o po arkikatedrą Vilniuj 
kūrenas pagonių ugnis. 
Amžina. Ąžuolinė. 
Bet ar kas atsimins, pamatys, 
jeigu šiandien Velykos,
ir bažnyčiomis Kristus grįžo 
iš Prisikėlimo. 

Gal dar rasim kažkur didesnių akmenų 
už Puntuką, už didėlesnį Barstyčių. 

Sunkiai savo mažylį į Šventaragį ridu 
per bažnyčias, velykas, 
per Jėzų Kristų.