Meldžiuos, prašau, 
Į dangų rankos svyra: 
Man reikia džiaugsmo 
        Eleksyro, vyro! 

Bet pats Dievulis, 
Žinot, tarsi vyras, 
Jam nesvarbu, 
        Kad ašarėlės byra. 

Tai davė vieną, 
        O kitoms po du, 
                  Net tris paskyrė, 
O aš lig šiol raudu, 
        Vyriškio meilės 
                   Nepatyrus. 

Na, skirk, Dievuli,  
Šleivą ar kuprotą, 
Nors tą, kuriam Žiegždriuos 
        Pumpuoja protą.

Bet visagalio 
Pažadai išplikę, 
Todėl grynuolių 
        Man nebepaliko. 

Iš juoko sodriai 
Žvygauja velnynas: 
Net ir kreivus 
        Šavalkoms išdalino!