Senos davatkos atsiburbėjimai
Meldžiuos, prašau,
Į dangų rankos svyra:
Man reikia džiaugsmo
Eleksyro, vyro!
Bet pats Dievulis,
Žinot, tarsi vyras,
Jam nesvarbu,
Kad ašarėlės byra.
Tai davė vieną,
O kitoms po du,
Net tris paskyrė,
O aš lig šiol raudu,
Vyriškio meilės
Nepatyrus.
Na, skirk, Dievuli,
Šleivą ar kuprotą,
Nors tą, kuriam Žiegždriuos
Pumpuoja protą.
Bet visagalio
Pažadai išplikę,
Todėl grynuolių
Man nebepaliko.
Iš juoko sodriai
Žvygauja velnynas:
Net ir kreivus
Šavalkoms išdalino!