Anapus kalbėjimo, šiapus tylos
eilėraščiai gimę pravirksta,
juos rankoj per naktį į dieną nešuos,
kai žvaigždės aukštybėj man mirksi.
Yra paslaptis šitų žodžių gelmės,
kai durys tylėjimo verias,
jie tyli ar kalba — dalelė manęs
į klausą, į jausmą vis gerias.
Ar tu čia, ar aš, seklu, ar gilu,
kiekvienas į savąją sietuvą brendam,
ir būti, atgimti tą mirksnį galiu,
kai manąją širdį ten randa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-04-03 23:35:25
Na, taip – į savąją sietuva...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-04-03 16:13:42
... prasiveria durys – išgirsti ir pajunti...
Gražu, jautru.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2015-04-03 11:41:27
Jautri išpažintis, sudėta dainingai ir sklandžiai.
Vartotojas (-a): Kriauna
Sukurta: 2015-04-03 11:18:58
Jausmingos eilės.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-04-03 11:14:53
Net keletą kartų perskaičiau - labai patiko.