Anapus kalbėjimo, šiapus tylos
eilėraščiai gimę pravirksta,
juos rankoj per naktį į dieną nešuos,
kai žvaigždės aukštybėj man mirksi.

Yra paslaptis šitų žodžių gelmės,
kai durys tylėjimo verias,
jie tyli ar kalba — dalelė manęs
į klausą, į jausmą vis gerias.

Ar tu čia, ar aš, seklu, ar gilu,
kiekvienas į savąją sietuvą brendam,
ir būti, atgimti tą mirksnį galiu,
kai manąją širdį ten randa.