Tikiuosi, neužklupsi užkrešėjusiu glėbiu,
Svetimumu nepasibaigs vienintelė duota diena,
Ir žvilgsnis, žodis, vaizdinys
It įmestas grynuolis
Išjudins atmintį nesuturimais ratilais.
Mes nirsim palengva į vienas kitą,
Mes krykštausim nesivaržydami,
Užmigsime po laumžirgio sparnais,
Ant drėgno smėlio piešime gyvenimą,
Kurio tikrai nebus,
O ant kalvos supilsime...
Ne, ne, ne kapą,
Save kaip saują dirvos —
Kad ateitis užaugtų iki pat dangaus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-04-03 23:38:16
Ak, ta ateitis... Kažkaip vis dažniau atgal atsisuku :(
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2015-04-03 12:06:23
Nauja kalbėjimo maniera intriguojanti ir dvelkianti atvirumu, su vilties pažadu - Kad ateitis užaugtų iki pat dangaus.
Vartotojas (-a): Kriauna
Sukurta: 2015-04-03 11:24:27
Jūsų eilės išduoda sužeistą sielą.Amžinas laimės ieškojimas..Linkiu ją surasti.