Tikiuosi, neužklupsi užkrešėjusiu glėbiu,
Svetimumu nepasibaigs vienintelė duota diena,
Ir žvilgsnis, žodis, vaizdinys
It įmestas grynuolis
Išjudins atmintį nesuturimais ratilais.
Mes nirsim palengva į vienas kitą,
Mes krykštausim nesivaržydami,
Užmigsime po laumžirgio sparnais,
Ant drėgno smėlio piešime gyvenimą,
Kurio tikrai nebus,
O ant kalvos supilsime...
Ne, ne, ne kapą,
Save kaip saują dirvos —
Kad ateitis užaugtų iki pat dangaus.