(paauglystės metai)

Romualdas Granauskas šeštoje–devintoje klasėse mokėsi Mosėdyje. Jis su mama gyveno, einant senuoju Mosėdžio–Salantų keliu, Šauklių kaime, kuris nuo miestelio nutolęs apie 4 km. Jų namas buvo senoviško tipo, įėjimas per vidurį. Žingtelėjęs apytamse priemene dešinėn, atsidurdavai prie jų kambario durų. Gyveno dviejuose kambariuose – pirmasis, vadinamas būnamuoju, su pakuriamu valgiui virti pečium, ir antrasis – gerasis, kuriame buvo stalas, lovos ir kita. Už nedidelių, kryžmais rėmais pietų pusėn atsuktų langų, tęsėsi platus, keliais medžiais pasipuošęs kiemas, iš kurio, žvelgiant į rytų pusę (kairę), matėsi žemėjanti, krūmų ir žolės priėjusi pieva. Per ją kiek paėjęs, atsidurdavai prie Aiškūno upeliuko, kuris, tarp karklų ir alksnių, megzdamas gyvatuko kilpas, vingiavo šiaurės pusėn į Bartuvos upę.
Romas buvo juodbruvis, tamsoko gymio, keturkampio, patrauklaus veidelio, lieknas, figūringo stoto, visada tvarkingai apsivilkęs gerai išprosytomis šviesrudėmis kelnėmis ir tokios pat spalvos treningu arba švarkeliu. Tai buvo išeiginiai jo drabužiai, su kuriais eidavo į klasę, mokyklos vakarus, krepšinio aikštelę, kai, pasibaigus pamokoms, nutardavome dar kiek pažaisti. Geriau įsižiūrėjęs, galėjai pasakyti, kad šis paauglys maitinosi nepilna burna ir valgė ne patį kaloringiausią maistą, nes pabrėžtinai ryškėjo kiek perdėtas tokiam amžiui lieknumas. Tada taip atrodė dauguma mūsų, nes sukolchozinus kaimo žmones, kartkartėmis pritrūkdavo pagrindinio paauglių maisto – juodos duonos.
Jo tamsūs, kiek pasigarbanoję plaukai, platokas ryškių vyriškų bruožų veidas darė gerą įspūdį, buvo patrauklus, žavėjo ne tik bendraklases, bet ir vyresniųjų klasių mergaites.
Romo mama buvo tyli ir kai būdavo šalia jo, vis akimis sekanti savo sūnų, atrodė, kad jam buvo paaukojusi visas galimybes ir motiniškus jausmus. Ji buvo graži, vidutinio ūgio, taip pat juodbruvė, o galvą puošė didelis, pasipūtęs smulkiai garbanotų tamsių plaukų kuokštas, kuris labiau būdingas būtų kokiai nors Afrikos atstovei.
Romas buvo kompanijos žmogus ir, tarsi jausdamas pareigą, dalyvaudavo nutarus ką nors nuveikti bendromis jėgomis. Kai su visais eidavo į žaidimo aikštelę, nepuldavo, kaip kiti, stačia galva, nebuvo tos sekundės džiaugsmą patiriančiu laiminguoju. Jis daugiau buvo linkęs susimąstyti ir dėl to rodėsi, kad visur kartu su juo eina kažkokia nešiojama ir nerandanti išrišimo mintis. Pokalbiuose išreikšdavo save iki galo, pasitikėjo bendrakalbiu, nuoširdžiai dalindavosi savo patyrimu ir turbūt pats priimdavo jį iš kitų. Septintoko amžius neramus ir ieškantis, norintis beveizint viską išbandyti – šaudyti pasidarius savo šautuvą, klausytis, pasidarius savo detektyvinį radijo imtuvėlį, imtis kitų, suaugusiems avantiūristiniais atrodančių, darbų. Romas nebuvo toks – jo laikysenoje buvo daugiau brandaus rimtumo ir vyriškumo, tikro supratimo, kas yra pavojingi niekniekiai ir vertingesni už juos dalykai. Neteko jo matyti kompanijoje, kuri su pasidarytu šautuvėliu, panaudojant degtukų sieras, bandė, ar kulka – dratgalis šaunant gali kiaurai perkirsti faneros lapą.
Mūsų mokyklos laikais, gal kiek griežčiau kaip dabar, netoleruodavo mokinių rūkalių, tad jie per pertraukas rinkdavosi prie mokyklos sukaltoje kareivinių tipo lauko išvietėje ir ten tenkindavo savo įprotį. Visoje mokykloje rūkančių berniukų buvo ne daugiau kaip dešimt, tokių mergaičių iš viso nebuvo. Romas priklausė rūkaliams, nors kartas nuo karto galėjo ir nerūkyti. Tačiau po pamokų su šaukliškiais eidamas namo, būtinai užsitraukdavo. Ne jis vienas, o visi trys – Jonas, Kostas ir jis. Tada pakelis „Belamorkanal“ ar „Prima“ kainuodavo tik dešimtimis kapeikų – dešimtimis kartų mažiau nei dabar. Mokiniui, kuriam už tas kažkur dovanomis gautas kapeikas reikėdavo ir rūkalams, ir bilietui į kiną ar šokius, tai buvo dideli pinigai ir nuolat jų trūkdavo. Dėl to, nors papirosais rūkaliai dalindavosi draugiškai ir dūmą pešdavo kartu, buvo nerašyta taisyklė – šiandien vaišinu aš, o rytoj, būk malonus, tu.
Šaukliškių trijulėje nors nežymiai, bet pradėjo išsiskirti Kostas, kuris labiau buvo linkęs imti ir retai kada duoti iš savojo pakelio.
– Reikia jį pamokyti, – sako Romas. Jonas pritaria. Tada jie iškrapštė iš cigaro čiulpiamojo galo taboką ir įpylė šiek tiek smulkaus parako. Ir štai po pamokų jie vėl eina namo ir, žinoma, visi trys užsirūkė. Jau baigė surūkyti savuosius Romas ir Jonas, o Kostas, lėtai su pasigardžiavimu traukęs, dar turi apie pusę centimetro.
– Turbūt sudrėko ar išbiro mūsų užtaisas , – patyliukais sako nusiminęs Romas.
– Geriau, kad taip ir būtų. Matai, koks galelis beliko, gali jam nudrėksti lūpą... – sako Jonas.
Ir kaip tik tuo momentu po Kosto nosim sušnypštė ugnis, pakvipo paraku. Bet tiedu eina toliau, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Kostas, suraukęs antakius ir prispaudęs ranka lūpą, vos neašarodamas, žvelgia čia į vieną, čia į antrą. Žinoma, skauda lūpa, bet tie kiti du tarsi niekuo dėti. Pagaliau Romas rimtu veidu sako:
– Matai, kokių gali pasitaikyti, kai fabrikuose žmones stachanoviškai dirba. Nepatikrinęs, daugiau nė iš tolo nebeimsiu. Dabar kiekvieną cigarą reikės perkratyti ir pervynioti. Kur tik nebūna to broko.
Kitą dieną Kostas atėjo į mokyklą su šiek tiek patinusia lūpa.
– Kažin, ar jis suprato mus? – per pertrauką klausia Jonas.
– Nebijok, nėra tiek durnas.
Ir iš tikrųjų Kostas prisiderino prie nerašytos, bet priimtos rūkymo tvarkos.
Tais laikais nei miestelyje, juo labiau kaime, nebuvo elektros. Cilindrinėse lempose degindavome žibalą ar kitą dagų, visiškai netinkantį lempai, skystį. Dėl to vakarojant ir apsišviečiant lempa, kambaryje netrūkdavo aitrių dūmų ir prieblandos. Nebuvo radijo ar kurių kitų elektrinių muzikos prietaisų. Geriausiu atveju galėjai klausytis mechaniniu patefonu iš plokštelės grojamų Stalino maršų. Bet tie dalykai buvo brangūs ir vos girdimi tik priklojus prie aparato ausį.
Visas malonumas buvo kartą ar du per savaitę rodomas sovietiškojo socialistinio realizmo sukarikatūrintas kino filmas. Jei retkarčiais pasitaikydavo koks cenzorių apkarpytas užsieninis (sakysime, „Tarzanas“ar „Bagdado vagis“), tai, kaip į atlaidus, iš toliausių vietų pažiūrėti jo suplūsdavo kas gyvas ir dar judantis. Prieš filmą kino mechanikas paleisdavo nedidelį benzininį, elektrą gaminantį varikliuką ir per garsiakalbį būtinai uždėdavo plokštelę su M. Berneso ar L. Utiosovo rusiškais garso įrašais ir lauke sklisdavo daina „A pomirat nam ranovato…“ (mirti mums dar anksti).
Elektros nereikėdavo į būrį pašokti ir paišdykauti susiėjusiam jaunimui, bet ir tas ne visada ir ne visur. Turėdavo būti iš anksto pakabinta žinia, susitarta su muzikantais, surasta vieta. Į viešuosius renginius per mokslo metus mokinių eiti mosėdiškiai pedagogai neleisdavo, nes ten jie, pedagogų supratimu, „galėtų pamatyti girtų šokėjų“. O kad tie girti šokėjai iš tų pačių kiemų ir namų, kur gyveno mokiniai, pedagogams į galvą neateidavo. Ta taisyklė buvo pritaikoma tik šokiams kurie buvo miestelio klube. Atšilus orams, paėjęs į kaimo gegužinę, galėjai šokti kiek tik nori, čia nuožmūs pedagogų draudimai visiškai nebeveikdavo. Bet iškildavo problemų dėl saugumo, nes pokario kaimas tebebuvo neramus, kartkartėmis pasigirsdavo šūviai.
Mosėdžio moksleiviai buvo susigalvoję ir kitokių pramogų – užšalus malūno prūdui, pavakariais rinkdavosi ant ledo pačiuožinėti. Tiko rogutės, pačiūžos ir medinės klumpės, ant kurių įsibėgėjęs nučiuoždavai visą dešimtį metrų. Susirenka ant ledo ir išdykauja – bėga, tempia, stumia vienas kitą, verčia iš kojų. Kitas, įdomumo dėlei, atvažiuoja ir su dviračiu, nors ant plynaus ledo jis ir netiko. Romą ant ledo mačiau tik kartą ar du, nes dėl čiuožinėjimo eiti iš Šauklių į Mosėdį, neapsimokėjo.
 
Kas suprato – didžiausias tų laikų mokiniui nieko nekainuojanti vertybė buvo knyga. Tereikėjo įprasti ir pamėgti ją skaityti.
Romas šias galimybes buvo įsisavinęs ir įvaldęs be priekaištų.
Dar šeštoje, septintoje klasėse šturmavo storiausius romanus, tarp kurių A. Tolstojaus trilogija „Kančių keliai“, romanas „Duona“ ir kitos. Apie šį rusų rašytoją jis kalbėjo labai pagarbiai ir siūlė būtinai jį paskaityti. Dar tebebūdamas septintoje, pastebėsiu, Romas jau kalbėjo ne apie perskaitytą knygą, o apie rašytojo knygas, vertindamas jo visumą – turinį, stilių, veiksmo plėtotę ir kitą. Mes tada nesupratome, kad taip samprotauti gali tik tas, kuris daug skaitė, sugebėjo kritiškai ir supratingai vertinti didelės apimties to rašytojo plunksnai priklausančius kūrinius.
Tokius Romo polinkius stiprino kaimiška aplinka, nutolimas nuo judresnio Mosėdžio, aplink vyravusi žalia ramybė, vos girdimas upokšnis, kurio sietuvėlėse Romas-žvejys pastabia akimi matė kiekvieną vabalą ir praskrendantį paukštį, tyrame vandenyje po žiemos atgyjančius augalus ir gyvius, kurie judėjo, džiaugėsi, žydėjo, brandino sėklas. Ramus, su meškerės plūde užgautas vanduo ne tik vilnijo, bet atspindėjo debesuotą ankstyvo vasaros ryto dangų, vešliai išsiplatinusius karklynus, žadino pajutimo ir apmąstymo proveržius, kurie jau tame paauglystės amžiuje buvo kupini besiskleidžiančio talento šviesos, įvaizdžių gausos ir minties susiliejimų, ateityje virsiančių aprašomų dalykų frazėmis, žemaitiškojo žodžio niuansų įvairove ir kitomis rašymo interpretacijomis.
Ne vien tas. Buvo ir kitų dalykų, kuriuos nešė savo galvomis, bet ne savo protu mąstę žmones, iš kurių nusistatymo kildavo aštrūs, kruvini susirėmimai, netikėtos pokario žmonių mirtys.
Ne taip toli kaip Mosėdis buvo Šauklių pradinė mokykla. Tereikėjo paeiti Salantų link, užkopti į kylantį kaimo kelią ir atsiverdavo vaizdinga laukų plynė su vos nepamatomais Salantų bažnyčios bokštais ir kairėje šalia kelio pailgai prisiglaudusiu vienaaukščiu pastatu – mokykla. Tik čia eidamas ir stovėdamas Romas pajuto tos plynės žieminį ir rudeninį kvėpavimą, jos vėjų smelkiantį įkyrumą, kurie taip įtikinamai pateikti jo knygoje „Rūkas virš slėnių“.
Granausko potraukį prie knygos galima sieti su jo, tarsi medis pavasarį, besprogstančiu rašymo įnoriu, o gal net besiformuojančiais potraukiais mąstyti, suvokti ir atgaminti patraukliais ir jaukiais vaizdais, kurie, bėgant laikui, jungėsi į didesnius ar mažesnius konglomeratus, virtusius apsakymais, apysakomis ar šiaip išsiliejusiais aprašymais.
Be abejo, tarp daugelio su juo buvusių bendraamžių tik jam vienam buvo skirta suvokti ir pagauti tuos gyvenimo niuansus, kurie driekėsi aplinkui, buvo susiję ir ne visai su jo paties buvimu – labai imliu protu, gera atmintimi, skaitytomis ir perjaustomis knygomis. Kai kurie mokiniai per rusų kalbos pamokas su mokytoja A. Dovydaitiene, rašau ir apie save, vos ne pirštais tesusikalbėdavome, o Romas ne tik gerai žinojo šią kalbą, bet jau skaitė storas knygas ir neformali mokytoja jį visam pusmečiui buvo atleidusi nuo lankymosi rusų kalbos pamokose. O juk jis tebebuvo Šauklių kaime gyvenantis koks nors aštuntokėlis.
Lanksčiu liežuviu, draugiškumu, humoro pagaulumu ir išsakymu, mėgimu pašposauti, jis puikiausiai tikdavo bet kokiai kompanijai.
Romas buvo ryžtingas, niekieno lengvai nepastumdomas. 1952 m. sekmadienio popietę, kai mokiniui B. Grigaičiui pasirodė, kad bendrabučio kambaryje per daug svečių ir per daug alaso, kuris trukdo ruošti pamokas, jis pradėjo su atvykėliais bartis ir po truputį, po truputį ginčo atmosfera, aštriai atsikirtinėjant Romui, įkaito tiek, kad kambario šeimininkas pastarąjį jau ne tik žadėjo, bet ir priėjęs buvo begriebiąs už pakarpos, ketindamas išstumti pro duris. Pastebėsiu, kambaryje gyveno ne tik B. Grigaitis, bet dar bent trys kitų klasių moksleiviai. Romas ir buvo užėjęs pas juos.
Kaip greit viskas įkaito, taip ir ataušo. Jau buvome pakankamai protingi ir supratome, kad bendrabutyje svečiams taip elgtis nedera. Tikriausiai dėl to įsiliepsnojusios aistros visiškai ir užgeso. Pasibaigus tam nedideliam spektakliui, Romas ištraukė iš kišenės ranką, kurioje švytravo atlenkto kišeninio peiliuko geležtė. Visiems girdint, tarsi tarp kitko pasakė:
– Atrodo, didysis karštis kai kam jau bus praėjęs ir atėjo pats laikas pasidėti ginklus... – ir, užlenkęs peiliuką, įsidėjo atgal į kišenę. Aplink buvusieji nė kiek nesuabejojo, kad tai buvo realus veiksmas, o ne formalus noras pasigirti ar pasirodyti. Nė vienam iš mūsų net į galvą nebuvo atėjusi mintis ko nors griebtis prieš B. Grigaitį, kurio pasibarimą buvome linkę suprasti ir išeiti iš kambario.
Mokyklose nuo pat septintos klasės buvo įvestos karinio rengimo pamokos. Kartu buvo gaivinama sovietinė „dosafo“ organizacija ir, žinoma, kas mums būdavo svarbiausia, leisdavo pašaudyti iš mažojo kalibro šautuvo. Mokykla gaudavo rudo kartono dėžutėse įpakuotų ir vazelinu suteptų šovinių, popierinių, apvaliais apskritimais sužymėtų taikinių. Karinio pasirengimo mokė mokytojas J. Andrijauskas, kuris mokinių atžvilgiu buvo nuoširdus ir jais pasitikėdavo. Prie pat mokyklos buvo ilga dauba, kurioje savo iniciatyva ir jėgomis buvome įsiruošę šiokią tokią šaudyklą. Tą kartą mokytojas mums patikėjo raktus nuo ginklų sandėlio, kuris buvo įrengtas buvusioje miestelio daboklėje, paliko šovinių ir leido pasitreniruoti šaudykloje. Kartu su mumis buvo ir Romas. Šaudėme į taikinius. Bet kur kas įdomiau būtų pašaudyti į varnas, kurių aukštuose mokyklos paprūdės medžiuose krankė devynios galybės. Nuo tokio potraukio mes susilaikyti negalėjome, tad ir nukreipėme vamzdį į krankimu įkyrėjusius paukščius. Nors iki jų, sutūpusių medžių galūnėse, buvo geras pusšimtis metrų, vieną pasisekė nušauti. Pakilo dar didesnis varnų klegesys. Bėgame pažiūrėti kritusios ir kaip tik tuo pat metu viena varna, tarsi puldama mus, čirkštelėjo tiesiai Romui į garbanas. Mes krentame iš juoko, o Romas sako:
– Va ir atsilygino mums už kritusią draugę... – ir nuėjo paprūdėn apsiplauti.
Nušautoji varna buvo tikra invalidė, nes jos abi kojos kažkada matyt buvo nulūžusios ir negrabiai sugijusios. „Nebereikės vargšei gyvai kankintis“, – nusprendėme pamatę ją ir įvertinę savo gerą darbą.
Mokykloje direktorius Jonas Matulis buvo įvedęs tokią tvarką, kad kelti šokių be paruoštos programos neleisdavo. Reikėdavo ruošti vaidinimus, sugalvoti dar ką, o po to būdavo galima ir pasišokti. Per metus šį ar tą turėdavo pademonstruoti bemaž kiekviena klasė. Kartą kitą toje vietoje padėdavo mums fizinio lavinimo mokytojas Pranas. Čiapas, paruošęs sceniniam pasirodymui gimnastes ir gimnastus, tarp kurių buvo I. Donėla, S. Žilinskas L. Kairys A. Rokaitė ir kiti.
Romo septintoji klasė, paruošė vaidinimą-pasaką „Raudonoji radasta“. Veiksmas vyko karaliaus rūmuose, o jo juokdarį vaidino Romas. Vaidmuo menkas ir, galima sakyti, mažai kuo susietas su pasakos veiksmu, bet kaip puikiai ir patraukliai jį atliko Romas! Kai jis pradėjo scenoje juoktis, savo mimika ir judesiais ką nors iš artistų pamėgdžioti, tai visi žiūrovai leipo iš juoko!.. Sugebėjo užkrėsti, patraukti, situaciją paversti tikrai juokinga ir be jokių žodžių, tik skardžiu savo juoku. Juokėsi iš juokdario ne tik patys artistai scenoje, bet kvatojo visa salė. Vėliau, kai kartojo spektaklį, turinys jau buvo žinomas ir nebeįdomus, bet ėjome smagiai pasijuokti ir žiūrėti geros Romo vaidybos.
Romas buvo gana muzikalus. Nors jokio specialaus muzikinio išsilavinimo neturėjo. Mokytojo J. Andrijausko suorganizuotame mokyklos ansamblyje Romas grojo smuiku. Sykį mačiau ir nustebau, kai jis pasikiša po smakru instrumentą, ant kurio kaklo jokių stygos garso žymių nebuvo, tuoj pat pradėjo čirpinti žinomą pagal Isakovskio žodžius „Kviečių lauke“ sukurtą melodiją. Paskui, paėmę tą smuiką, bandė čyrinti ir kiti, bet mums niekas neišėjo.
Dar tebebūdamas septintoje klasėje, jis parašė apsakymėlį apie šieno vežimą iš kolchozinių laukų. Buvo piešiamas saulėtos dienos vaizdas ir ateinantis lietaus debesys, o suėję darbininkai skuba tą šieną suimti, sukrauti į vežimus ir parvežti į daržinę. Vaizdas su saule ir kylančiu vėju bei mediniais grėbliais grėbiamu šienu tebėra išlikęs iki pat šiol. Vėliau nustebome, pamatę, kad tas Romo rašinys buvo atspausdintas žurnale „Jaunimo gretos“. Nepastebėjau, kad jis, septintokas, su savo publikacija pasirodęs respublikiniame žurnale, kada nors būtų pasididžiavęs ar ką nors dėl to pasakęs. Tik mūsų, jo bendramokyklių, akyse jo autoritetas smarkiai ūgtelėjo.
Mokyklos literatai leido sienlaikraštį ir ranka perrašomą apie 50 puslapių apimties savos kūrybos žurnaliuką. Jo leidybai vadovavo B. Grigaitis, perrašinėdavo tie, kurių braižas buvo gražus ir lengvai perskaitomas. Tai M. Valavičiūtė, S. Daukantas, A. Skruibytė ir kiti. Žurnalo nuolatiniai autoriai buvo R. Granauskas, R. Pakalniškis, B. Grigaitis, S. Lygutaitė ir kt. Šio žurnaliuko išleista buvo apie aštuonetas numerių. Literatūriniais jo reikalais rūpinosi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas A. Šileikis.
Vėliau, jau literatų būrelyje mus žavėjo  sodrus Romo apsakymėlis, kuriame vaizdavo čigoną –paauglį, turguje pavogusį duonos kepalą, kurį susirinkę žmonės pasmerkė ir susidorojo, palikę sukruvintą gulėti kelio duklėse.
Romas tuo laiku rašė ne tik prozos kūrinius, bet ir eilėraščius.
Aš gerbiau Romą, kuris mokėsi žemesnėje klasėje, ir buvau patenkintas susipažinęs ir bendraudamas su juo. Ta pažintis gyva išliko visam laikui.
Kaip tik tuo laiku jis mano akyse išryškėjo kaip didelis knygų skaitytojas, kaip mėgstantis rašyti ir gerai rašantis. Tuos dalykus mėgau ir aš, bet kur kas labiau – gainioti kokį apiplyšusį futbolo ar krepšinio kamuolį, būti lauke ir bendrauti su sau lygiais. Knygai ir pamokoms vis pritrūkdavo laiko. Romą labiau traukė knyga ir jis, grįžęs iš mokyklos, labiau klimpo į storų romanų sukeliamą vaizdų ir įvykių įvairovę, o lakstymui ir bendravimui su draugais skirdavo, kas beliko nuo to. Ir nuošalaus kaimo užkampio draugų pasiūla buvo nedidelė – užtekdavo to bendravimo pakeliui į mokyklą ir grįžtant iš jos. Kai Romas man išgyrė „Kančių kelius“, netrukus mokyklos bibliotekoje paėmiau minėtąją ant pilko pokarinio popieriaus išspausdintą ir dorai neapkarpytą knygą ir pašiurpau – net trys stori tomai. Ir iškart, nė kiek nedvejodamas, pasakiau sau: „Kad ir kas bebūtų, savo smegenų tokiom storybėm niekada nedžiovinau ir nedžiovinsiu.“ Tas laikas, kai pradėjau rimtai skaityti, dar nebuvo atėjęs.
Prisimenu, literatų būrelio susirinkime Romas skaitė ką tik parašytą apsakymą. Pasakojo apie saulėtą rytmetį, o jis, ant peties užsimetęs meškerę, eina žvejoti. Ir koks tai buvo rytmetis! Ir kiek jis visko matė paupio ore ir tekančiame upelio vandeny... Man, taip pat kartkartėm draugavusiam su upe, pasirodė, kad aprašytas visai ne rytmetis, o kažkokia neįtikėtinai graži pasaka. Prisimenu, mokytojas A. Šileikis, vertindamas mūsų kūrybą, labai pagarbiai ir su patosu kalbėjo apie Romo perskaitytą dalykėlį.
Sykį su Romu susitarėme ir jis atnešė man paskaityti savo eilėraščių. Sąsiuvinis, į kurį tos eilės buvo surašytos, buvo tamsiai rudais viršeliais ir ne tik storas, bet ir atskleisto sąsiuvinio didumo (tas formatas atitiko dabar žinomą A4). Ir prirašyta buvo labai tvarkingai ir ne tiek jau mažai – apie dvidešimt puslapių. Gerai, prasmingai ir sklandžiai parašyti eilėraščiai. Nors ir ne kažkoks eilių žinovas, bet buvau nustebintas jo mokėjimo kurti, jo minčių naujumo, kurios buvo visai ne tokios, kokias skaitydavau tada leidžiamuose žurnaluose ar oficialiuose laikraščiuose. Grąžinamas sąsiuvinį, pagyriau jo kūrybą ir pagalvojau: „Jei man taip eitų, tai rašyčiau ir rašyčiau.“ Nebeprisimenu, apie ką tos eilės buvo, bet kelios labai prasmingos eilutės, kurias vis pakartodavau, yra išlikusios iki šiol. Vienas, kupinas melancholijos, eilėraštis užsibaigė tokiais žodžiais: „Kryžkelėj sustojęs tu nebežinosi / Ar ieškoti verta tarp žmonių žmogaus...“
Kai perėjom į aukštesnes klases, kai pradėjo patikti panelytės ir kai tą jau parodydavome ne vien timptelėję mergaičiukę už kaselės, bet ir kartu eidami į šokius, oi, kokios gražios ir jaudinančios būdavo tų metų vasaros atostogos... Gali eiti kur nori – niekas nevaržo. Ne kartą iš Mosėdžio senuoju vieškeliu patraukdavom ir į Šauklių pusę. Eidavome gražiu, iš abiejų pusių beržais apsodintu vingiuotu keliu, kiek tolėliau – į rytus blizguriuodavo senojo malūno prūdo vaga, tęsėsi žalios lankos ganyklos, galulaukės, žmonių daržai.
Kartą einančiųjų būrelyje buvo Alma Skruibytė (Granauskienė), Stasė Lygutaitė (Bucevičienė), keletas Mosėdžio kavalierių. Būreliui linksmai šnekučiuojant ir laidant sąmojus ir jau įbridus į Šauklių teritoriją, viskas atrodė labai patraukliai. Pagaliau Alma, sužavėta kelio vingiuose ką tik išsprogusių berželių, žydinčios lankos kvapų ir, tikriausiai, nerūpestingos mokiniškos jaunystės pilnatvės, tyliai atsidususi pastebėjo:
– Bepigu Romui nerašyti, kai aplink jį toks puikus, visko kupinas pasaulis...
Galbūt jos žodžiuose buvo ir tiesos, nes Romas iš tikrųjų gyveno gražiame – medžių žalumos, šnarėjimo, čiulbesių ir saulės priėjusiame – užkampyje.
Kai skaitau jo kūrybą, tai vis tarsi pamatau tas Šauklių vietas, tas trobas, tą gyvenimą, kurį jis išgyveno būdamas čia – eidamas į mokyklą, skaitydamas knygas, gėrėdamasis medžiais ir paukščiais, bendraudamas su šiuo Žemaitijos kampeliu, Mosėdžio mokykloje praleistais metais.
Labiausiai su paauglystės metais susijęs jo „Rūkas virš slėnių“. Man šiame kūrinyje dingojasi ne tiek piešiami žmonų portretai, kiek tų aprašomų vietovių vaizdai, kurie susiję su Šauklių kaimu.
Nuo Šauklių pradinės į visas puses tęsiasi apylygiai laukai ir vienoda, metų laikus spalvomis pakartojanti nykuma. Nesunkiai galima suvokti, kokia nostalgija apninka tokioje vietoje atsidūrusį jauną žmogų. Reikia labai įžvalgios ir pagaulios akies, kad toje plynoje kažką surastum, kažkuo pasidžiaugtum, su kažkuo suaugtum. Reikia įsimylėti mergaitę, įkelti į medį ratą gandro lizdui, pasodinti obelį, padirbti varnėnams daug inkilų...
Naujukų kaimo gale, prieš pat Mosėdį, dešinėje kelio pusėje stovėjo vienišas namas, kuriame gyveno Kairiai – sūnus ir motina. Su tuo Kairiu kartais Romualdas ateidavo į Mosėdį, kur klube linksmindavosi jaunimas arba buvo ruošiamas koks nors šventinis minėjimas. Su Kairiu mažai kas iš bendraamžių bendraudavo, nes jis buvo labai keistas ir savotiškas vaikinas. Jo žvilgsnis buvo nepaprastai aštrus ir nekompromisinis, atrodė tarsi skleidžiantis pykčio protrūkį. Tai gal būtų dar ir nieko, bet jis į šokius ateidavo su juodomis kurpėmis, kurias savo rankomis buvo negrabiai ir storai apdažęs baltais ir raudonais aliejiniais dažais. Ant jų dar puikavosi tik jam vienam tesuvokiami aliejiniais dažais nupiešti panašūs į žvaigždes ženklai. Kai Kairys atsistodavo prie kurių nors šalia, visi pamažu traukdavosi, stengdavosi nuo jo atsiskirti ir jis visada likdavo vienas. Kai šalia Kairio būdavo Romualdas, jis niekada niekur nesitraukdavo ir paprastai atokiau nuo visų jie likdavo bestovintys dviese. Romas, matyt, pakeliui buvo kada nors išsikalbėjęs su juo ir jautė pareigą šio jaunuolio neniekinti ir neatstumti. Su Kairiu nemačiau šokant nė vienos mosėdiškės. Tikriausiai visoms kėlė įtarimų ir nepadorumo taip ryškiai papuošti batai, kurie normaliems šokėjams netinka.
Vėliau ėjo kalbos, kad Kairys kirviu žiauriai nužudė savo motiną ir jį suėmė. Jų namelis liko stovėti be gyvos dvasios ir per keliolika metų pamažu sugriuvo.
Vėliau, jau išvykus iš Mosėdžio gyventi kitur, su Granausku buvau susitikęs dar keliolika kartų, bet tai jau būtų priskirtina ne paauglystės metų prisiminimams.