(Skaityti su šypsena)
Lietaus tiek daug, o tu nenusiprausęs,
Senam lizde ant tų pačių šakų.
Veltui taip įtemptai dairaisi ir klausaisi,
Dar negirdėti laukiamų balsų.
Va, po dienos kitos sugriaudės perkūnėlis
Ir atrakins garsiakalbius varlių.
Galėsi braidžioti lankom Nevėžio vėlei
Arba klausytis jų lig paryčių.
Kas gero Afrikoje, gal kokį garbiniuotąjį
Į savo kaimo lopšius įmetei kam nors?
Žinai, iš mūsų žemių kol kas tik išvažiuoja,
Po metų pusšimčio neliks kam žemės art.
Gerai, kad sugrįžai, kelionėj nepaklydai,
Gerai, kad nebe vienas, vėlei su pačia.
Abu sutartinai taisykit seną lizdą,
Pradžiuginkit nors jūs šeima tikrai gausia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-04-03 15:55:17
Puiki dedikacija gandrui ir pavasariui.
(Antrą kartą skaičiau be 3 posmo – jo nepasigesčiau, nes trečio pabaiga įneša liūdesio ir pradingsta šypsena)
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-04-02 23:08:47
Varlės per garsiakabius jau pranešė, kad šauni dedikacija. Visa, kas svarbiausia, pasakyta...