XXXVII 

Jau ir šliaužti nereikia, 
kad išvaikščiočiau delną tiesiog buvimu – 
štai esu ir...  
(norėjau sakyti – pakanka, 
ačiūdie, kad bent šitiek turiu). 

Kad bent šitiek? – 

Aikteli žiogas, palinguoja žolė,
ir, sekundei suklusęs, netikėtai jaučiu, 
kad kalbu apie tai, kas švenčiausia. 
Kaip čia taip? 
Ech, begėdi! – nutildau save, 
pabijodamas žodį buvimas ištarti 
ir it žiogo smuikelis 
susimąstęs tyliu 
kaip Vandenio žvaigždyną išdavęs. 

O žolė, 
(kaip anksčiau parašyta), 
aukštai ant savęs užsikėlus bažnyčią,
atlapoja duris, tilindžiuojant altoriaus varpeliams. 
Nepavargsią malda, 
nepritrūksią altorių
ir šventovės į Žodį, 
kaip į Dievą sugrįš... 

Nereikėtų manyti, kad jeigu dvasia —
visos paslaptys aiškios kaip žvaigždės tamsoj. 
Ne naktis, o diena užgesina altorių šviesas, 
ne smuikelio kaltė, kad jo muzika tyli. 

Kaip atsitiko, 
kad vos nepaniekintas liko 
daug kalbėtas, 
daug minkytas žodis BUVIMAS? 
Kodėl pasirodė, kad menkniekį reiškia? 
Esą, ačiūdie, kad bent šitiek turiu. 

O bažnyčios tyla kaip minia 
kalba poterį – Jėzus Kristus sugrįžo. 
Šitaip prasideda Mišios.  
Ir pragydo smuikelis, tylėjęs ilgai, 
saulės blyksniai įsišvietė žvakėm. 

Kaip perlą, kaip dvasios turtą, 
kaip dangaus brangenybę imu 
gyvybės Žodį BUVIMAS, 
o toliau jau
kartu su apaštalu Jonu: 
Pradžioje buvo žodis. 
Tas žodis buvo pas Dievą. 
Ir žodis buvo Dievas.