Atspindys per vertikalę ir transformacijos.
Geros jungtys. (Beje, kam Dievui praustis? Kad žemiškesnis būtų ar kad eilėraštyje lašus barstytų?)

Bet kuriuo atveju pražydo gėlė – gyvybė. Ir viskas prasidėjo nuo taško. (Turiu pripažinti, kad pradžioj boružė išblaškė, nes atsimenu Mergaitę boružės suknele, ten irgi taškai).
Boružė yra kelionės į dangų pilotė (Dievo karvyte, skrisk į dangų), tad ji sukurtąjį žmogų irgi sujungia su dvasia, o kad tik metais jaunesnis – laikas gali būti suprantamas kaip sąlyginis vienetas, pasirinktas apsakyti artimą, atkartojantį, nedaug tesiskiriantį. Dar nesisklaido dieviškoji dangaus kūryba.

Autoriaus kūryba irgi vedžiojama dausų rašiklio, nes naujagimį tyrą padaro ir išoriškai, per baltus žiedus, bet kartu jie poetiškai gaubia kūdikišką skaistybę ir nuskaidrėjusio senelio pavidalą bei savybes. Salsvai kvepiantis bičių vaškas, kuris primena saldžiąją ne tik dvasių, bet ir žmonių renkamą ambroziją, skleidžia ir pašventintų vaško žvakių aromatą. Tad manau, kad žmogus apibūdintas įvairiapusiškai, nuo iki. Gražus jis sukurtas, kol prigimtis neiškrypsta.
Pasiekus žemę dangiškos savybės menksta, bet kad nustojo augti akmuo, vėlgi rodo dvasingumą, tik  žemiškesnį (apskritai šitą frazę suprantu ir kaip tapimą žemei priimtinesniu sutvėrimu neigiama prasme). Pabaigos klausimas „Ar tu tą rytą atmeni?“ kviečia mąstyti apie tai, kas ir koks esi. 

Įtraukė ir skaityti, ir pamąstyti...

... skaitydamas ne tik koją į akmenį užsigauni, bet ir pamąstyti tenka...
Geras.

Savotiškas
prisiminimas
apie galimą ateitį...

Įdomiai čia... Man patiko ir net labai. Kaip visuomet su humoru (šįsyk tokiu paslėptu, bet yra šiek tiek...), tačiau teisingai Astra pastebėjo – lyg lyrinė legenda.

Tarsi mažoji legenda :)