Tą rytą Dievas danguje prausėsi –
į Žemę nukrito lietaus lašas.
Ir prasiskleidė gėlės žiedas,
o ant jo – boružės taškas.
Tada gimė Žemėje žmogus –
labai panašus į Dievą,
tik metais jaunesnis,
baltaplaukis kaip žydinti ieva.
Jo veidas kaip rasa skaistus,
jis kvepia lyg bičių vaškas.
Dievas skubėjo į Žemę
žmogaus pažiūrėti,
bet užsigavo į akmenį.
Nustojo augti akmuo –
tapo Žemei geresnis.
Ar tu tą rytą atmeni?