Galbūt užmiršome sugrįžti,
kur nebūtis jau mūsų pėdas liečia,
galbūt tik plaka Dievo rykštė
skaudžiau už žmogų ir už Žemės tiesą.
Nors būti ir alsuoti dar išdrįstame
šiuo rytu ir šiuo vakaru, nors sninga
ne iš dangaus, ne sniegas, o vaikystė,
kai rodės — buvome laimingi.
Akimirksnį tik vieną, tik minutę
tave šioj žemėj Viešpats laiko,
ir nebijok it mažas vaikas būti,
ar plaks, ar glostys galvą laikas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2015-03-31 22:04:55
Labai gerai. Visapusiškai.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2015-03-31 13:17:20
Gražiai sudėta lyrika. Kiek patirčių šioj Žemėj duota...
Ir gražus padrąsinimas:
ir nebijok it mažas vaikas būti,
ar plaks,ar glostys galvą laikas.