Galbūt užmiršome sugrįžti,
kur nebūtis jau mūsų pėdas liečia,
galbūt tik plaka Dievo rykštė
skaudžiau už žmogų ir už Žemės tiesą.

Nors būti ir alsuoti dar išdrįstame
šiuo rytu ir šiuo vakaru, nors sninga
ne iš dangaus, ne sniegas, o vaikystė,
kai rodės — buvome laimingi.

Akimirksnį tik vieną, tik minutę
tave šioj žemėj Viešpats laiko,
ir nebijok it mažas vaikas būti,
ar plaks, ar glostys galvą laikas.