XXXVI 

Pagalvojau turbūt net keisčiau negu keista. 
Bent iki šiol niekuomet taip netekę: 
Ar lengva būti lengvu? 

Numanau, kodėl šitokios mintys 
nemunėliai suteko; 
jais ištryškęs iš delno šaltinis 
kunkuliuoja, stebisi, šneka. 
Ne iš dyko jos čia, 
ne iš dyko. 
Ir svarbu, kad nereikia kitur jų dairytis. 
Va, per delną, per žolę, per žiogą šliaužiu, 
šliaužiu per bažnyčią, 
o... tartum nebūtų manęs – 
negirdi, nemato, ne rei ka lin gas. 

O jeigu va taip: 
akmenėlį ant jų – 
ant žiogo, žolės, ant bažnyčios tik bumbt! 
Kad ir mažytį. Kaip pupą. Kaip žirnį. 
Žioge žaliasis, 
Žole žalioji, 
Bažnyčia šventoji, 
ar neatrodytų, kad nukrito dangus? 

O jeigu – tarkime – 
tas „bumbt“ – Anykščių „Puntukas“?  
Bet ne, bet ne... 
Hirosimos ir Nagasakio 
sprogdinti neleisiu ant delno. 
Apvyniojęs jį vaizduote, 
į padanges aukštąsias sviedžiu 
ir, Viešpatie, kaip patikėti – 
skrenda kaip žvaigždė didysis lietuvių akmuo, 
už pupą ir žirnį lengvesnis 
už Lituanicą skrenda greičiau
ir, regis, nemano sugrįžti namo. 

Klaupias aukščiausia bažnyčia ant kelių: 
Steponai Dariau, 
Stasy Girėnai, 
Dangau, 
sugrąžinkit Anykščiams Puntuką. 

Ir regiu, kaip sukluso Žolė su Žiogu, 
neramu pasidarė žaliam jo smuikeliui, 
o ir aš, dvasia, 
nedėkingai save išgirstu: 
kam klausti reikėję (ar reikia), 
ar lengva būti lengvu? 

Žole, bažnyčią priimk ant savęs, 
Žioge, pagroki pirmąsias mišias.