Kai tą rytą naktis prašvis,
už lango vėl klausysim mekenančias avis,
per dangų lengvai pralėks vėjinis ašvis,
prie durų pames auksinę pasagėlę.
Tada nustosi kalbėjus su manim išvis,
bet aš vis tiek tau paseksiu pasakėlę,
kaip užjūrio karalaitis įsimylėjo gėlę.
Vėliau jis ją nuskynė
ir į kareiviško švarko atlapą
įsisegė nerūpestingai tarsi
paprastą klevo lapą.
Gaila, kad ši pasakėlė nėra dar tokia garsi,
o ir karalaitis tuoj į karą išvyks,
bet ji visados buvo mergelė narsi,
todėl atsisveikinimo žodį pirmoji tars ji.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-03-30 00:15:58
Labai įdomu pasekti, kaip per tradiciją nuo jos atsiplėšta.
Pirmiausia stilistika.
klausysim mekenančias avis – čia ir vėl eksploatuojama autorinė maniera numojant į linksnių ryšius daryti savaip ir tempti prie tikslo (prisiminkime kad ir eil. „O apie angelus šiandien nekalbėsiu“ netaisytą originalą eisiu į virtuvę klausytis angelų metinę ataskaitą (šiaip būtų klausytis ko) arba „Tirono“ neatimsi iš vilko paskutinę viltį > neatimsi (ko) paskutinės vilties), kitaip sakant, šiame kūrinyje būtų klausysim ko – mekenančių avių, bet tai ne, aiškiai parašyta mekenančias avis. Vartosena įsišaknijusi, o šaknys tradiciją verčia lauk.
Ir toliau fabula įdomiai statoma ant autofolkloro pagrindo. Dangaus avelės, laimės pasagėlė – subtilios priemonės, sklandus įvadas į numanomą liaudišką bendravimą (ašva su ašvieniu), bet visa ta tradicija čia nepririšama prie tautosakos rėmų, o pateikiama nušviesti tam, kas bendralaikiška: veni, vidi, vici! Maždaug – nuskyniau ir turiu lyg tarp kitko.
Vedžiojami gyvenimo ūkio veikėjai ir kartu viskas tartum pasakoj. Ir ji nėra tokia jau negarsi. Gėlė įžeminta ima vysti kaip nuskinta lelijėlė…
Bet dar įdomiau tai, kad amžinasis santykių sukutis pakreipiamas atbulai. Tai Autoriui nesvetimo psichologizmo pėdsakas.
Mat į pirmą planą akivaizdžiai išleidžiama ji. Įprastai (liaudies ir daugelio jos atstovų kūryboje) ta ji dalyvauja kaip pasyvioji pusė (tik rausta, tyli, laukia), o čia yra aktyvioji, kaip Narsioji Orleano mergelė. Ėhė, nerūpestingojo kareivio pozicija susverdi.
Rezultatas paliktas atviras, nes ir išmanydamas tradicines schemas negali 100 proc. žinoti, kaip santykiai klostysis toliau. Kartais viskas ir apsiverčia, todėl ir palikta nežinomybė. Čia ir yra pagrindinis apžavas – laukti, kol pralėks vėjinis ašvis ir galbūt kas nors atsitiks. Iš pradžių...
Pastebėjau, kad rašote vis sudėtingiau.
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2015-03-29 13:55:47
Arba, arba...
Bet žodį pirmoji tarsi JI.
Priminė būrimąsi ramunės žiedeliu.
Kūrinys – didžiuliame tauosakos poveikyje.
Ir tai – gerai!