Kai tą rytą naktis prašvis,
už lango vėl klausysim mekenančias avis,
per dangų lengvai pralėks vėjinis ašvis,
prie durų pames auksinę pasagėlę.
Tada nustosi kalbėjus su manim išvis,
bet aš vis tiek tau paseksiu pasakėlę,
kaip užjūrio karalaitis įsimylėjo gėlę.
Vėliau jis ją nuskynė
ir į kareiviško švarko atlapą
įsisegė nerūpestingai tarsi
paprastą klevo lapą.
Gaila, kad ši pasakėlė nėra dar tokia garsi,   
o ir karalaitis tuoj į karą išvyks,
bet ji visados buvo mergelė narsi,
todėl atsisveikinimo žodį pirmoji tars ji.