Su savimi pabūt abiem geriausia –
Kalba išseko, norisi tylos...
Vien žodžiai jau – ne žiedlapiai užklos,
Jei juos barstysi net neįsiklausęs,
Kaip byra jie dabar: ar švelniai tyliai,
Ar trupa kaip lazdynų žirginiai...
Suvokti mudviem duota jau seniai,
Ne žodžiais vardijamą jausmo gylį,
O buvimu, žinojimu, kad svarbūs
Ir netgi ištylėti vakarai...
Dėmes kai jausmo žirklėm iškarpai,
Jau lieka tai, ką dovanoti verta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2015-03-27 09:15:54
Kartais nereikia žodžių, tyloje skaidresnė emocija, kaip ir Jūsų kūrinėlis. Ačiū autorei.♥
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2015-03-26 22:28:39
Prasmingas emocinis dialogas tylos kalba.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2015-03-26 21:16:54
Taip gražiai surikiuoti tie žodžiai.
Vartotojas (-a): Viltenė
Sukurta: 2015-03-26 20:54:18
O taip, nuostabu.