Su savimi pabūt abiem geriausia –
Kalba išseko, norisi tylos...
Vien žodžiai jau – ne žiedlapiai užklos,
Jei juos barstysi net neįsiklausęs,

Kaip byra jie dabar: ar švelniai tyliai,
Ar trupa kaip lazdynų žirginiai...
Suvokti mudviem duota jau seniai,
Ne žodžiais vardijamą jausmo gylį,

O buvimu, žinojimu, kad svarbūs
Ir netgi ištylėti vakarai...
Dėmes kai jausmo žirklėm iškarpai,
Jau lieka tai, ką dovanoti verta.